Išpažintis (28)

Išbluko
sienos
pernai
perdažytos.
Ant palangių -
gėlės žydi.
Atėmęs
ne vienai protą,
sugėlęs širdį
keliauju
per moteris,
kaip amžinas žydas.

Negaliu kalbėt -
per tą laiką
nubluko -
motinos skara.
Tėvų, jau nebėra.
Prie stogo
prilipusi žara
ir gelmėje, širdyje
dega saulė gera.

Parduoti
namai, miškai -
tėvų ir motinų
ašaros sugertos.
Nutolsta
jaunystės dienos
it gervės.
Svetimi
miškus kerta
ir baladojęs lašai
lyg prisiminimai
į skardą.

Mokaus, dirbu
aukojuosi
ir dedu dovanas
tau po kojom.
Aprašau - visą tai
ir tolsta mintys
it gervės -
pakilusios
aukštai.

Gerai,
apie save galvoju -
užvertęs visus namus -
žaislais.
Patikėjęs
tavo pažadais -
susitaikiau
su visais rūpesčiais,
pavojais.

Ir švyti
perdažytos sienos
ir stogai, ir durys -
naujai išrodo.
Gyvenu
su varganu
gyvenimu susietas -
matęs šilto, šalto
ir juodo.

Mąstau
kaip žydas,
keliais žodžiais
persimetęs,
kaip kaimietis
ir prasimušę
pro sniegą -
gėlės žydi
ir bučiuojasi poros.

Išbluko sienos, durys -
prisiminimai
užplūsta.
Laikai
pikti, rūstūs
ir vis rusena -
virtę žmonių
ir paukščių vardais -
žarijos, liepsnos senos.