laidotuvės

sėdžiu invalido vežimėlyje - tarp akimirkų iš praeities ir ateities,
besitaikančių visai praryti mane. smėlis ir vanduo girgžda šonkauliuose.
aš kaip sena supamoji kėdė. kaip nesuteptas karstas.

vaidenasi įsivaizduojamas vaikystės draugas.
šviesiom garbanom, pienių žiedais už ausų,
raitas ant medinio arkliuko, kurį pats jam išdrožiau.
artinasi, o aš stoviu pakelėje. laikau suodiną dviračio grandinę.
iš gretimų gatvių jau renkasi kiti vaikinai
su strypais, plytgaliais, spygliuotomis vielomis.
veju draugą šalin. užsimoju. grandinė apsiveja jo nuogus kelius
ir nutrūksta.

ilgai kankinausi. akys nusilpo.
teko pusę vasaros nešti malkas pas seną kunigą,
kol įsigijau akinius, su kuriais atrodžiau kaip vienas lenkų poetas.
mokytojos gerbė mane ir žavėjosi. merginos pradėjo sveikintis,
o berniukas iš paralelinės klasės - žydas - mane įsimylėjo.
vėliau išsikraustė į kitą miestą. nuo tada nieko apie jį nebegirdėjau.
tik po kelerių metų perskaičiau laikraštyje,
kaip negailestingai jis nužudė savo tėvus ir seserį,
o pats įlindo į šaldytuvą. kūno ilgai nerado.

tą pačią dieną nusipirkau savo pirmą automobilį.
naują, mėlyną, su automagnetola. draugai šypsojosi.
sakė: važiuosim prie jūros. nusprendžiau juos nustebinti.
neįtariau, kad kelias iki mano mylimo berniuko
nusėtas mediniais arkliukais.