paskutinysis aukštas

viešbučio lifte - tiksinti bomba. stoviu priešais užvertas duris greta liftininko,
atėjusio apsikeisti pamainomis. jis nekalba, tik nekantriai švilpauja
po nosimi, trypčioja nebrangiais zomšiniais pusbačiais. laukiame.

už lango prašvilpia greitosios pagalbos automobilis.
įsivaizduoju porą jaunučių slaugių ir bukai šypsantį
greičiausiai bevaikį vairuotoją, skubantį sučiupti Motiną Mirtį už gerklės
arba iškimšti ja ligoninės užvalkalus.

galbūt tai epilepsijos ar astmos priepuolis. galbūt trylikametė
nusprendė nusižudyti, bet jos tėvas liftininkas
kažkodėl apsikeitė pamainomis, anksčiau grįžo namo,
ir jos laukia laimingas gyvenimas.

prieina dar keli žmonės. viešbučio svečiai.
architektas, paraitotomis marškinių rankovėmis, su portfeliu,
žvalus ir pasitikintis savimi.
daili šviesiaplaukė, karštai besibaranti telefonu.
ji vis kartoja: - už valandos būsiu. taip. būsiu. už valandos.
plačiaakė moteris su kūdikiu ant rankų,
paslėptu rausvame kombinezone su užtrauktuku.
randuotas vienaakis vyras su šalmu ant galvos.
jis neatplėšia akies nuo prabangaus kilimo,
po kuriuo kažkur kaip tik šiuo metu stabteli liftas.
tam vyrui dėl savęs gėda.

po sekundės - vos juntama maloni vibracija. liftas vėl kyla,
priglaudęs savo viduriuose dar kelis nekantrius ir skubančius žmones.
laukiame. šviesiaplaukė netyčia užlipa man ant kojos. atsiprašo.
be garso ir neskausmingai atsiveria durys. leidžiamės.