Keisti sapnai
aplanko mane-
praeities košmarai
sugrįžta
kaip visados nelauktai
lyg varnos nutupia
man ant pečių,
bandydami išlesti akis,
o po to ir visas mintis.
Išeisiu vidurdienį
į parko vidurį-
tegul saulė
išdegins mano nerimą,
tegul vėjas
išnešios jausmus,
prisiminimai liks
plaikstytis lyg vorantinkliai
ant žolių.
Kaip būtų gera
pradėti viską iš naujo,
kad praeitis nebegrįžtų...