nesibaigianti agonija

neišmokau mylėti grakščiai  susidėjus blakstienas
Ir gražiai suplanavus, kada mėnesiena išlįs  –
aš tik pjausčiaus atšipusia dužena  sukrėstas  venas,
ir  vis dėjau iš ašarų kompresus, kol jos sugis.
per karštas  velnio sėklas įleidau vilkolakio lysvėn,
kai klausiausi  rausvai sopulingų  dygimo giesmių -
rodos, laidojau mudviejų kūdikį net neišvysčius
iš stipriai apvyniotų pritildyto garso kalbų.
aš tave tik vijausi  galvoti  visai neišmokus,
nes neliko žolės, medžio, paukščio, namų ir miškų,
bei nebuvo nei jūros, nei kranto muojuojančio  jokio –
tik  melsva toluma ir žavingai  alsuojantis Tu.
atleidimą surasiu orgazmą mirties  nusitapius,
atsigėrus arbatos su ledo kietais trupiniais,
prakeiktai apsigavus, kad meilė –praeitas etapas,
eisiu  šaukti po nesamais tavo bestikliais langais.