santuoka

žiedą netyčiomis radau ant tualetinio staliuko. auksinis,
žibantis, su smulkiomis graviūromis išorinėje pusėje:
neįskaitomi veidai, lyg ir seniai nematytų draugų,
lyg ir giminaičių, išgaubti kaip arbatiniai šaukšteliai,
nesuprasi - vyrų ar moterų, akys baisiausiai nutolusios,
negyvos.

jie laksto trumputėmis kojomis, kliūna už medinių suolų,
atsiklijavusių šaligatvio plytelių, žaidžia futbolą skurdžiame stadione,
valgo ledus rotušės aikštėje. keliu važinėja mašinos, signalizuoja.
gyvenimas verda. stora įraudusi moteris su kibiru rankose
išpila šnypščiantį vandenį tiesiai į gatvę
iš savo balkonu su keliais nuo saulės sutrūkinėjusiais
moliniais gėlių vazonais. kažkas paslysta ir
verčiasi kūliais į šulinį. ant jo krašto
juodi tylūs varnai kraipo galvas
priešais ligoninės langus. laukia.
jie pakyla tik gimus kokiam nors vaikui.
tuomet jau plasnoja į vidų pro langus su visais stiklais,
išbaido niūrias sesutes,
ir virsta tirštais šešėliais, nuklosiančiais visą

turgaus rajoną, kur girtas prekeivis sutinka
nėščią mergaitę. pusė penkių. taikus metas.
ore tetvyro silpnas degėsių, dulkių ir kraujo kvapas.
mirtis oriai stovi prie sienos senamiestyje. veidu į mūrą.
pergalingai šypsodamasi.

išsigąstu, žiedas iškrinta ir rieda po tų keistaveidžių
kojomis, per aikštę ir turgų, iki pat
didžiulio plytų kalno mano vaikystės kieme,
iš po kurio kyšo balta laiba rankutė.
negimusios mano dukters.
su kraupia ir nesupainiojama nuospauda ant piršto.