Išpažintis (19)

Žiūri į žemę
žvaigždės įžūlios -
svyla lašiniai, bulvės.
Dievai, angelai
į mano žemę
nusileidę buvo
ir nudažė - miškus, sodus -
spalvingiausiais tonais.

O aš, leidau pinigus -
pragėriau algą -
tegu eilėraščiais
žmonių galvos brinksta.
Atvažiavęs į knygų mugę,
nesutilpęs tikrovėje
rašiau eiles -
sausą duoną krimsdamas.

Ir man sapnuojasi
pernokusios vyšnios
ir sunokę riešutai -
pabaigoje rugsėjo,
o žiemos mėnesiai
lyg šunys inkščia
ir visos raganos -
slepiasi po stalais
ir palovėm -
iš snieginų laukų, miškų
atėjusios.

Ir aš, renku
vaisius, uogas
ir suklumpu
ant žemės,
kniūbsčias per puolęs
ir tu, rinktum,
mano nuodėmes
jeigu būtum atėjus
ir mūsų laukia -
nusagstytas vaisiais
ir lapais spalis
ir želia ant kelmų, šakų -
pakalnutės,
neužmirštuolės.

O po visų teismų, skyrybų -
renkam obuolius, uogas,
o aš, laukiu tavęs
iš toli, atvykstančios.
Du krepšiai grybų,
o trečias - uogų,
o ketvirtas ir penktas -
vien raudonikių
ir baravykų.

Stoviu, laukiu
po liepom augalotom,
o rugsėjo lietus -
ramina nervus, guodžia.
Atskridai kaip gervė
ir aš, labai noriu -
su tavimi vakaroti,
meile pasigerti,
miegoti.

Angelai, dievai
į mūsų žemę -
nusileidę buvo
ir į akis įsmigo
kelios kriaušės,
keli obuoliai
ir sudužo akiniai
o tu, iš paskos sekei
ir tau po kojom klykė -
sutraiškyti obuoliai
ir žydinčios bulvės
ir tu, negalėjai sustoti,
nors aš, buvau,
kaip švyturys
pas duris,
kaip išpažintis,
kaip inkaras
ir mes, gerai žinojom -
mums kelią parodys
ateinantis gruodis.