Su Šekspyru -39)

Kodėl gi taip?
Kodėl toks atkaklus?
Nejau manai, kad man neskauda,
Kai tartum Dievas iš aukštai –
„Juk tėvas tau gyvybę davė tam,
Kad ją galėtum perleisti  kitam“

Kaip miela būtų, jei ūmai,
Suklusęs pasakytum drąsiai-
Palikę sūnus, bastos šunkeliais tėvai –
Tegu prie jų net žvakės gęsta
Kaip užgesinta atmintis
Apie pasauliui duotą palikimą.

Tai atsipeikėk, mielas,
Atsiimk žodžius –
Kurie į tėvą nusitaiko
Kaip angelą, net Dievą.
O ne! Aš nesakau, kad jie tokie visi,
Tačiau pakanka tiek,
Kad akimis nežibintum aklai
Ir vaiko ateitį be tėvo įtaigų sutvertum.

Ir vis dėlto -
Čia, tašką dėdamas,
Net akmenį užritinu ant jo –
Per atmintį lig šiandien su tėvu.
Šekspyrai, tėvas džiaugias tavimi –
Žiūrėk, kaip šypsomės iš nuotraukos abu,
Bet jeigu štai į ją dabar įeičiau,
Tai nemanau,
Kad tėvą skirtum nuo sūnaus.