Supančiok rytą ilgesiu,
Apglebk šešėlių rankom,
Slapčiausius norus pildysiu,
Nors sieloj vėtros trankos.
Pakask po pykčio akmeniu,
Išgręžk kaip saulė rasą...
Kas tau esu, neatmenu,
Sapnuoju viltį basą.
Kai gruodas žodin artinas
Giliais arimų rėžiais,
Pabūk nors žemei artimas.
Bet skirias mūsų vėžės –
Aš duonos riekę vertinu,
Skausmu save išrėžusią.