Išlyga arba derybų menas

Derėjomės tąkart per naktį
Ir ne vieną, jų buvo dešimtys
Vienas saujoje gniaužė atskirtį,
Kitas lukšteno kišenėj pavasarius

Ir pozicijos buvo sutampančios
Taip retai kaip retėja mylintys
Vienas gynė save ir surado
Kitą tokį, taip pat nutylintį,

O aš gyriau visus neturinčius
Nieko savito ir sutinkančio
Išsiskirti, kai tąkart rudenį
Mūsų dienos išlankstė pilnatį,

O galbūt ir pilnatvę būsimo
Nugyvento, ar tik apsiblaususio
Patarimo čia nesulaukę mes
Pastatėme kieme kaliausę.

***

Derėjomės naktį ne pirmą nulaikydami
Sunkiai galvas, neturėjom matavimo
Įrangos vandens lygiui pakilus išsemti
Pritekėjusio, patvinusio laiko buvo per daug

Ir niekiniais argumentais pridengdavom
Tvaiką ar tvirtai susikaltas užtvaras;
Kartais raišas šuo aplink stalą bėgdavo,
Galbūt ir aplink minčių mūsų užstales.

[Nebuvo kada palikti paliekamą
Raštą išmegzti teisingam turiniui,
Tavo pozicija - kintanti, niekinė
Mintys gražiai nugludintos. ]

Skaičiavome randus kas naktį
Tepėm akrilo dažus ir vyšnių
Kauliukais šildėme kaulus,
Tyliai kaktuso žiedais vytome.

Kol tą naktį nusprendėm
Galiausiai ir padarėme vieną
išlygą, - sugrįžti į tašką pradinį,
Už kurio visi pasiliksime.