Kai tik sutinku bičiulį, šis klausia: – Kas naujo? Sudrebu, žvelgiu į laikrodį: pusė penkių. Vakar tuo laiku irgi tiek pat buvo. Ašaros paplūsta iš akių... Prisimenu baltus, andai gyvenusius prie Baltijos. Tie buvę labai išdidūs. Išgirdę „Kas naujo? „, griebdavosi kardo ir perkirsdavo taip tarusiam galvą. Todėl greitai išnyko.
Juozas Erlickas (literatūrinė miniatiūra iš to paties autoriaus knygos, pavadinimu, “Ateinu su šaukštu“)
• • ◘ ◘ • •
Pamenu, kartą vaikystėje, mes, keturi vaikai, būdami nuo keturių iki šešių metų amžiaus, (trys mergaitės ir vienas berniukas) nuėjome pas vienus pažįstamus vaikus, gerokai vyresnius nei mes, jau einančius į mokyklą, gyvenančius kitoje gatvėje, nei gyvenome mes, bet labai arti nuo mūsų namų, už kokių 50 metrų nuo mūsų kiemų, į svečius. Tų vaikų, vyresnių už mus tėtis nebuvo visiškai kurčias, bet labai blogai girdėjo viena ausimi, o mes to nežinojome. Kiek pabuvę kieme, nuėjome į kambarį. Jie turėjo dar seserį, kuri buvo irgi mūsų amžiaus. Mums ramiai bežaidžiant, staiga įbėgo pats vyriausias jos brolis ir pašaukė savo tėvui: – Tėvai, ubagas atėjo! sakau ubagas! ubagas atėjo!!!
Mes nustojome žaidę, susižvalgydami, ir mažiausias berniukas pradėjo šaukti; tada, iš kart, jo sesuo, kuri buvo vyresnė už mane, taip pat kažko pradėjo šaukti, ir tuojau pat kita mergaitė, jo sesers vienmetė, pradėjo šaukti, ir iš kart, nedelsdama, prisijungiau aš; tikriausiai taip reikia. Šaukėm visi išsiviepę. Šaukdama žiūrėjau į jų veidus, gal kuris pasakys, kas dabar bus, mat buvo labai baisu, matant juos taip šaukiančius, ir nežinoti...
Jų tėvas, pradėjo šaukti mums, kad nebijotumėm; kad jis palaikys ubagą, jis nebijo jo, yra labai stiprus ir išlaikys tą ubagą, kol mes parbėgsime namo laikys nepaleisdamas. O namuose ubago nebus;
Pajudėjom visi šaukdami koridoriumi paskui tų didžkių tėtį link kiemo ir šaukiam. Artinantis prie slenksčio, darosi baisiau ir baisiau, ir nežinau, kas tas ubagas, kurį pamatysiu kieme, ir kodėl jie man niekada nepasakojo, kas jis toks, ir ką jis gali padaryti?.. Ir iš kur jie žino, kas tas ubagas, kodėl niekada nekalbėjo apie jį, o dabar visi taip šaukia?.. Kas gali atsitikti; Gal jis toks, kaip pasiutlige sergantis didelis šuo? bet šuns juk taip nebijome, kad taip šauktumėm; o gal jis koks tigras, krokodilas, pro kurį reikės dabar praeiti; Na, bet tikrai į kiemą pas juos tigras neatėjo, tigrai Afrikoje gyvena. Ir kodėl jie niekada nieko nekalbėjo kas tas ubagas, jei žino kas jis toks?.. – mintis mintį gynė mano galvoje;
O gal jis koks gyvas dalgis, bėgiojantis ir pjaunantis per kojas, aukštyn, aukštyn, bet tėvas tų berniukų jį pagaus, palaikys, ir mes parbėgsim namo. Tačiau, tai nesąmonė - nebėgioja dalgiai patys, ir nei ant nieko nepuola. Ir kodėl tas didžkis, taip staiga įbėgęs, pradėjo šaukti savo tėčiui, kad ubagas atėjo?..
Išėjom į kiemą paskui jų tėtį, kuris palaikys tą ubagą... juk žadėjo...
Ogi ten, stovi jų tėtis, rankas išskėtęs į šalis, ilgas savo rankas, ir aukštas toks, kad nelabai aišku, kas gi ten jam už nugaros; ir kodėl jis jo, to ubago visai jomis nelaiko; ir kodėl tas ubagas visai niekur nepuldinėja;
šaukiu jau automatiškai, lyg sustingusi, nes visi šaukia, bet noriu pamatyti, nu kas? tas?.. ir tik... bet gi... ten žmogus kažkoks. Nu tikrai, tik žmogus – kažkoks neaukštas senas senas, atvipusiais apatiniais akių vokais, lyg atkerusiais nuo akių, seniokas;
ir nesuprantu – tai kur gi dabar tas ubagas kuris atėjo? Gal jau išėjo?.. Gal laukia mūsų pakeliui į namus?.. Bet didžkių tėvas šaukia mums – šaukiančių vaikų būreliui:
– nu eikite! eikite! aš jį laikau!
Reiškia tas seniokas yra ubagas? bet juk čia ne ubagas, čia žmogus, gal kiek keistas, lyg su veltiniais, apsivilkęs lyg išblukusia šimtasiūle, ir vasaros laike, bet juk tai ne ubagas - tai tikrai žmogus. senas senas žmogus. nu tikrai ne ubagas.
Prabėgome pro jį namo. bet buvo neįdomu, visai neįdomu; juk tai ne ubagas.
O sakė, kad baisus, blogas... sakė, kad ubagas atėjo. Ir ko jis taip šaukė, nusigandęs savo tėčiui. Tols didžkis?.. o šaukė: – Tėvai, ubagas, ubagas atėjo!.. – taip šaukė jis, staiga, netikėtai įbėgęs.
◘ ◘ ◘ ◘ ◘ ◘
Kartą, pirmą kartą, nuskrido vienas žmogus į dangų; Jis nuskrido ten, kur Dievas gyvena – į Dangų, bent jau taip pasakodavo vieni kitiems žmonės; taip kalbėdavo vaikams tėvai apie Dievą ir Rojų esančius danguje.
Grįžo - parskrido žmogus iš dangaus. Susirinko davatkos ir klausia: – Ar matei danguje Dievą? – Gal nemačiau, gal ir mačiau, tik nežinau, kad mačiau; Jūs pasakykite, kaip jis atrodo? – atsakė joms parskridęs iš dangaus žmogus, tai pasakysiu, ar aš mačiau ar nemačiau jo;
Davatkos ilgai į jį žiūrėjo prasižiojusios, bet nei viena nesiryžo žodžiais nutapyti apibūdindama, „kaip atrodo Dievas“?.. Gal joms buvo pačioms neaišku, kaip jis atrodo, o gal todėl, kad ir į dangų nenuskridusios, suprato; tokio, kokį mato savo vaizduotėje, Danguje jis tikrai nepamatė;
O gal, jų galvose nubudo naujas klausimas: „tai kaip atrodo Dievas? gal Dievas ir Žemėje yra?.. „
Tas žmogus buvo Gagarinas. Jura - arba Jurijus vardu. Taip jį pavadino jo tėvai - irgi žmonės.
Žmonės, kurie skrenda į kosmosą, yra kosmonautai arba astronautai, o tie, kurie lėktuvais skraido, juos vairuodami - valdydami tuos lėktuvus, teršiančius orą ir keliančius triukšmą, yra lakūnai;
P. S. (kažin*, o kas jie yra Dievui, gal naujokai - gal kažkas naujo?..)
tamsta skaitytojau pasivadinęs pseudonimu išstovėjusi vėjuose, sakau tiesiogine prasme pakartotinai "mūsų mentalitetas prasilenkia, todėl dėkoju už komplimentą, idant jūsiškis "gero" labai prasilenkia su manuoju "gero" "; tai gi, jūs painiojate padėką su įsižeidimu, man džiugu, kad jums nepatiko, nes tai kas jums patinka nepatinka man. jūsiškės sėkmės palinkėjimus leidžiu pro ausis, o priežastis, tai, kad jie neturi jėgos.
Bet man tikrai nepatiko, nes čia - nieko gero Jūs, p. Gunta, neišsakėte, tai nėra ko ir įsižeidinėti. Aš tik nuomonę pasakiau ir tiek. O pseudonimą Jūs prisiskirkite sau, aš jau turiu, kuris labai tinka man. :O) Sėkmės.
dėkoju už komplimentą, at mūsų mentalitetas labai prasilenkia, tad man malonu, jei jums nepatiko - tai pasirodė niekalu, skaitytojau, šiuo metu (2012-03-26 18:29) pasivadinęs slapyvardžiu išstovėjus vėjuose. (:D, mėgstate kuolus varinėti, svietą lyginti, jums tiktų pseudonimas "Svieto lygintoja"; tada labai gražiai skambėtų jūsų komentaras, kuriame klabate ką kur varytumėte, o toksai slapyvardis, virš komentaro, papildytų jo dvasią, kaip ir komentaras slapyvardį. (Svietas, tai Pasaulis), pamąstykite, apie tai.
ne, čia tu liaudimi prisidengęs kalbi, kad perdėtas išsamumas liaudyje taip vadinamas; O jau kas tau atrodo perdėta tai tik tau taip atrodo -- kaip jau minėjau išsamiame atsakyme tamstai, kuriam kyla žurnaliūgiško pobūdžio klausimėliai, tai tik tamstos INTERPRETACIJA, kurią kabinate man ("prasiveržti į pasaulį", arba "liaudyje vadinama taip ir taip") nėra taip liaudyje vadinamas išsamumas; Nors, žinai, juk ir Kristų nukryžiavo, ir Bruno sudegino, kas ne liaudis?.. Liaudis, banda.
O dzen budizme kalbama, "pakanka nutvieksti vieną pasaulio kertelę, ne visą pasaulį, bet reikia išsiaiškinti kur esi?" lygiai kaip ir, joks vėjas nepadės, jei nežinai krypties kuria nori judėti. Tai gi, tamsta esi po literatūriniu tekstu, o pokalbį mezgi, asmeninio pobūdžio, tam yra skitas žinučių laukas (kertelė), juk kalbi visai ne apie tekste estintį turinį; Ir pradėjai apie "nuo kada įteisintas žodis boba, kaip nežeidžiantis" šioks toks ryšys buvo, su antruoju tekstu, bet labai tolimas, o dabar jau visai kalbate be ryšio, tai liaudies vardu, tai man asmeniškai kažką kabindamas, neatrodo; Kaip tai liaudyje vadinama, kada nesiorientuojate realybėje, atsakykite sau, aš tai matau, esate šiek tiek nepakaltinamas. (ar greitai lakstote?)jei policininkams išlaikyti liaudžiai neužteks pinigėlių, tai tada liaudis ginkluosis. Šaltu, šaunamuoju ginklais; juk savisaugos instinktas Dievo įdėtas.
Perdėtas išsamumas liaudyje vadinamas tryda :). Ginkdie neklausiu apie tamstos sveikatą, idant dar nepadidinčiau tų įtarimų apie persekiotojus, kurie tamsta taip kamuoja. Nuolankiai primenu, kad vagystės atvėju geriausia kreiptis į policiją arba privatų detektyvą. Taip pat galima pasikrapštyt politinio priegblobsčio :)
ir vėl nesąmones kalbi, juk išsamumas nereiškia skubotumo; o asmeniniai klausimai kaip aš gyvenu, ne tamstų žurnaliūgų reikalas; Juo labiau, kad neesu kokia tai įžymybė, nebent žurnaliūgos ką tai vagia, mintis, ir projektus, idėjas, paskui kaip savo kad pristatyti, reik juk sudergti, tokių atvejų esu turėjusi, šop šop... dar klausimėlių, neskubėkite, ar kas gena, gal jūs išsamiau, kavos pasitaisykite, nu?.. :D
ir toliau čia paspėliokite.
tai jūsų interpretacija, jūs rašote žinias pasauliui; Aš taip tik kvėpuoju; bet pasauliui žinių nerašau, tad pamanykite pats sau, kodėl jūs braunatės arba rašote mintis pasauliui, ir kodėl kabinate tai man. Mano galva tokiais niekais neužimta, žurnalistų reikalas rašyti mintis ir interpretacijas pasauliui apie pasaulį. Rūpestyje dėl jų prasibrovimo, jie ko tik nepridaro... virsta į žurnaliūgas net...
Nemanote, kad jūsų mintis neturi jokių šansų prasibraut į dienos šviesą šitoje raidžių jūroje? Žinia, kurią nešate pasauliui kėpso suvystyta, baisiau nei ūkinyko vaiks prie smetonos tokį šaltą vasarį, kaip šis.
Tebūnie šviesa!
P.S. spėju, kad patalpinto teksto koregavimą riboja šio puslapio techninės galimybės. Kitu atvėju, prisidedu prie demonstrantų.
Jums netaikomas, man tai jis lėkštas tas žodis; o visumoje dabar vaikai ikimokyklinio amžiaus, arba jau mokyklinio žino, kas yra ubagas, elgeta, atsirado naujadaras - bomžas; IR, jei tų vaikų tėvas nebūtų kurčias, tai visa eiga, būtų buvusi visai kitokia; BET tas toks didčkis, jau ir papo nebežinda (bobos) o taip išsigandęs, taip šaukia, toje taikioje vaikų žaidimo tėkmėje STAIGA įsiveržęs; "Kol perkūnas nesugriaudės, tai mužikas (diedas), nepersižegnos", yra toks posakis, šiaip jau, kas liečia ale "boba".
Bet esmė, kaip gali nežinoti, kas tas Ubagas, tai taip pat ir kas tas Dievas; O žiūrėk, pakelk nuo žemės akmenį ir jį paleisk, kur jis kris (gravitacija) tokia Dievo valia; Paslėpk liepsną tamsoje maiše, paslėpsi? kaip juodą katę, kad niekas nematytų?.. Kieno tai valia? bobos diedo? perkūno, ar Dievo? kad žemė sukasi prieš laikrodžio rodyklę, o ne pagal?.. Tai gi, Dievas yra, buvo ir bus, nors ir Kristus būtų negimęs, tačiau ar turi ryšį su juo, ar kas užblokavo, kai klaidingai įteigė jog Dievas Diedas, arba Boba, o kartą suvokei kad Žmogaus Dievo nėra, tai ir pagalvojai - praradai ryšį su Dievu, jei netiki, Pagonių pasiklausk...
Matai, kol perkūnas nesugriaudės, turima omenyje, kad mužikas save už dievą pristatinės, kaip Hitleris;
(beje, svastikos ženklas nėra fašistinis, tai Saulės ženklas, kuris simbolizuoja Žemės sukimosi kryptį, ir jis yra senovės indų saulės ženklas, kaip ir atvirkščia svastika, saulės ženklas, tik simbolizuojantis saulės tekėjimo ir leidimosi kryptį žemės atžvilgiu, tai yra pagal laikrodžio rodyklę; Juk saulės laikrodis yra todėl kad Žemė priešingai sukasi. Tai va Hitleris jį nusivorino - pasivogė, kaip savo panaudodamas norėjo Žemėje Dievu būti; Jis sakė " Maučy čigonai ir žydai, ir visi kiti ne arijai rasės, arijai dievai. " ania?...
Jei mes būtumėme žinoję žodžio Ubagas reikšmę, kas tai yra, irgi manau nebūtumėm taip sureagavę, būtumėm žiūrėję, savo dėmesio fokusuote, ne kad labai baisu bus, o, ko tas didčkis taip garsiai išsigandęs šaukia ir kelis kartus?.. O išėję nepamatėm, ubago siaubūno kokio tai? juk didčkis, mums autoritetas ko tai sunerimęs, šaukė tėvui "ubagas, ubagas atėjo"; o jis kalbėjo kaip ir visada, juk tėvas labai neprigirdėjo (stiprus augalotas aukštas žmogus neprigirdėjo, gal dėl ligos, o gal nuo gimimo.)
Tai va, Lietuvoje tiek naujo; įdėjęs teksto neesi laisvas, jo koreguoti, o vaikai jau žino, kas yra ubagas, matę daug elgetų ant kelio, ir klausę, kas čia? O ten žvirblelis, kur smėlio krūvelė, pabarstyt takeliui, jie sako: " o čia kažkas namą stato?", o suaugęs, einantis šalia besivesdamas jį už rankos, jam atsako: " jo, čia kurmis namą statė", kitas ir tiesą pasako, nesibovyja, pasako, kad slidžiam šaligatviui pabarstyt; o juk elgetos, irgi ant pakraščio kelio sėdi, manai nepaklausę vaikai, ką dėdė, ar teta veikia ant kelio atsisėdę, gal su smėliuku žaist ruošiasi? .. (būna vaikų, kurie elgetai į delną ir įspjauna, taip bovyjasi, ir atspindi visuomenės santykį į elgetas; Lietuvoje tokių atvejų pasitaiko;, tai gi, ir vaikai turi žinojimą:
Ubagas, Elgeta, dar ir, Bomžas – jau naujadaras;
(Manai elgetos ne Lietuviai, jei yra Lietuvoje?..) kada nors sukils, ir visus kitus lietuvius, progai pasitaikius, kur nors išveš, kaip po pavyzdžiui Sibiran, kai jų bus labai daug; ir vaikus ir diedus ir bobas.
Geras komentaras, vagims blogas; bet tai tiesa; arba turi sėdėt administratorius su vokeliu(ženkleliu) visada, bent vienas, arba turi būti kaip Rusijos saituose - laisvė. Autorius įrašęs tekstą, visada gali jį ir redaguoti pats. Ir tai teisinga;
Lietuvoje yra kitaip. Jie nesėdi nei vienas, ir neredaguoja; Autorius turi vis žvilgčioti, na kada gi, kadangi koks nors "vokelis" pasirodys, kiba kyšio laukia; tada užsidėti raudoną kepurę, ateiti nusilenkti, ir paprašyti, kad ponulis(ė) administratorius(ė) būtų toks malonus ir pataisytų nurodytas vietas; Lietuviškas dvokas - todėl kai Stalinas leido, pastarieji vieni kitus ir išvežė- Stalinas Gruzinas, o Lietuviai sąjungoje vežant į Sibirą užėmė pirmą vietą.; (rusai irgi kentėjo nuo tos santvarkos, jiems buvo Chalyma, baisesnė tremtis nei Sibiras, tačiau, kažkaip jie laisvesni kolektyvinėje sąmonėje nors tu ką. Lietuviai bjaurūs.)
Ko nori širdyje vergas? ar ne tapti laisvu, kad rast sau vergų? tai psichologija tokia vergo sąmonės, ir kad Lietuviai už Rusus yra labiau patapę vergais savo sąmonėje, tai atspindi literatūriniai saitai; (Internete) mat įdėjęs kūrinio, jo neparedaguosi, o prisijungusių moderatorių gali ir nebūti; tai vadinasi reikia visada turėti jų palankumą, girti kūrinius, labai dėkoti, kad paredaguoja (nors būtų geriau jei būtų laisvė - redaguotum pats), ir dar jų bijoti, na kaip Stalino... tada redaguos; o gal ir klaidelių pridarys, kad prašytum, ne? o kam patinka kad reikia eiti ieškoti, ar kas nors jau su "vokeliu" yra, ar ne - prisijungęs, tada saldžialiežuvauti, kad būsi labai dėkingas, jei tavo tekstą paredaguos, tai tada spauskite dar kartelį, kad komentaras šis blogas.
Vis tik ko tai lietuviai emigruoja; tikriausiai kad ir seime, ir vyriausybėje valdžios tokios pat; kėdes užima, pareigas pavagia, funkcijų neatlieka, Lietuviai emigruoja; O jei pradės ko tai nepatenkinti dainuoti, šast, ir pasprings kaip naujagimiai savo skrandžio turiniu... (tik naujagimiai gali paspringti taip, jei pavalgius jam neatstatai jo kad atsiraugėtų, ir atpiltų tai, kas per daug, o paguldai aukštielninką suvystytą iki kaklo, ir jis negali pasiversti; taip, tada jis gali paspringti savo skrandžio turiniu.)
Erlicko knygą skaitau, gerai pasako :
"O vienąsyk, kai Lietuva bus vėl laiminga ir laisva,
Kai visos bliedės čia vadinsis "mis", – " --- mhmmm. kaži, kaip vadinasi moderatoriai administratoriai, kada nesivadino moderatoriais, ką jis parašytų. BET rusai laisvesni, bent jau autorius įdėjęs savo tekstą gali jį paredaguoti, gali pkeisti savo nuožiūra, tekstas yra jo ir jo kompetencijoje; Nėra varinėjamas su raudona kepure lankstytis.
Jo jie jau laisvi, sąmonė kolektyvinė, o lietuviai baigia išemigruoti. Kadanors vėl iš naujo bus revoliucija - sąjūdis ir "LAISVĖ", ir visos bliedės, pasak Erlicko eilėraštyje "Herojinis (i)", vadinsis "mis"...
Administratoriai kritikai, jei jau vertinate pasislėpę iš "už kampo", tai bent atlikite sau pasisavintas pareigas, išpuikę lietuviai, redaguokite nurodytas atkarpas tekstuose.
sakoma viename, senovės kiniečių aforizme tokia puiki nesenstanti laikuose, mintelė, kad "žmogus sėdintis valdžios kėdėje, ir atliekantis gerai savo pareigas, yra didelis žmogus, bet žmogus kuris sėdi valdžios kėdėje, ir neatlieka pareigų, yra vagis, paprasčiausias vagis, pavogęs valdžios kėdę, mantiją, skeptrą, ir tame poste skirtas visas pareigas."
surinkimo klaida: turi būti raidė /k/ vietoj /l/ žodyje /toks/ teksto pabaigoje;citata "ToKs didžkis?.."
--------------------
ir tiesioginė kalba, antrame tekste pradžioje, ten prasideda autoriaus žodžiai; reiškia kablelio prieš brūkšnį reikia, toje atkarpoje (antro teksto pradžioje) ir vėl įvesti į tiesioginę kalbą, nes kalba toliau ne autorius (citata) kaip pataisyti:
"– Ar matei danguje Dievą?
– Gal nemačiau, gal ir mačiau, tik nežinau, kad mačiau; Jūs pasakykite, kaip jis atrodo?, tai pasakysiu, ar aš jį mačiau ar nemačiau;", – atsakė joms parskridęs iš dangaus žmogus.
štai taip sutvarkykite tas klaiDELES... surinkimo, kas nors, kas esate prisijungę, kuriems "laisvė" redaguoti autorių tekstus. idant autoriams kažko Lietuvos svetainėse negalima; (rusų saituose laisviau, šiaip jau, autoriams savo tekstų atžvilgiu.)