aš ne pažadėtoji žemė
ir nereikia manęs ieškoti
o jei kada ir buvai aptikęs
nesigailėk išėjęs
čia niekada nebuvo raudų sienos
nors raštelius rašiau į save
turbūt
nesigyveno manyje
šventybei
arba ji
nemokėjo skaityti
kai ateis pavasaris
tu manęs nerasi
o jei netyčia pastebėsi
prasprūstant
kur pro sapno kamputį
nesek manimi
man nieko nepažadėjo
o jei ką ir numikčiojo
tai buvo blankiau už bet kokį
kitą žieminį rūpestį
o jei ką ir minėjo
tai gerokai pagražino
o jei kas ir buvo
tai galaktiška panika
tai negyvas nerimas
kurio kūneliai laukia
perkėlimo į ten
kur tu manęs nerasi
tave norisi skaityti, ne visi eilėraščiai patinka, bet norisi perskaityti visus. Šis puikus, tik man pavadinimas gal šiek tiek disonuoja, nes per daug daiktiškas pačiam eilėraščiui)
tai negyvas nerimas kurio kūneliai laukia - daugiskaita? Gal ir galima šlifuoti, kai ką pridėt, kai ko atsisakyt, bet nežinia ar verta. Tekstas toks yra, o yra geras. Ačiū.
Vieną vakarą, po pokalbių apie dharmą*, aš pasiteiravau Suzukio Rošio apie gyvenimą ir mirtį. Jo žodžiai tą pačią akimirką it burbulą susprogdino mano mirties baimę.
Jis pažiūrėjo į mane ir tarė:
– Kokiu nors pavidalu tu visuomet egzistuosi visatoje. Dharma (Ski) *
tai mokymas, tiesa (истина)arba realybė, kurios mokoma, o taip pat kelias,
vedantis į tą tiesą.
/Apie Dzeno mokytoją pasakoja jo mokiniai; vienas iš pasakojimų./
Bet kokia mirties baimė yra tik ego reiškinio pasekmė, atrodo visada nori būti tas kas esi, bet ar žinai kas esi - juks ir esi "kokiame nors pavidale, visada egzistuosi visatoje"; o noras, kad kol egzistuoji žmogaus pavidale, kad kažkas mylėtų, tausotų, brangintų, tai tik noras, kol pats nejauti pilnatvės būsenos, nes jaudintis dėl to nevertėtų, kaip jūsų lyrinis herojus tai daro - sakydamas Citata:
"kai ateis pavasaris
tu manęs nerasi
aš ne pažadėtoji žemė
ir nereikia manęs ieškoti
o jei kada ir buvai aptikęs
nesigailėk išėjęs"
"kai ateis pavasaris
tu manęs nerasi
o jei netyčia pastebėsi
prasprūstant
kur pro sapno kamputį
nesek manimi " ------------ juks viskas yra čia ir dabar - pasaulis kinta;
Salomėja buvo jau arti tos būsenos - (sąmonės būsenos prabudime į vidinį tiesos žinojimą, kada rašė)
Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai -
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi...
Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga ...
Aš diemedžiu žydėsiu...
(S.Nėris "Diemedžiu žydėsiu")
S.Nėris. (tai labai gera lyrika, vykęs šis jos tekstas, ir vaizdu kuris išnyra raiškoje, ir mintimi kontekstu, pasakyta tiesa, ir apimtimi.)
_____________
Saulės sistemoje, Žemės planeta, yra šventa - nes gyvybė yra šventa; suvokęs tą tiesą, nežudys, neniokos, nes gerbs visa kas gyva, o Žemė - gyva planeta, ir ims tiek kiek būtina savo gyvybei palaikyti, o ne daugiau, juk ir pats egzistuoji gyvu padaru po Saule, kaip gyvosios gamtos Žemėje dalis, viena iš gyvybės formų, bet Žemė, saulės sistemoje, ir yra šventa planeta - ji gyva. Gyvybė šventa, gyvybė - stebuklas, o tai ir yra Žemės planeta Saulės sistemoje.
Jūsų lyrinis herojus yra kelyje į tą suvokimą, kol jo ego išgyvena konfliktine (vidinio konflikto būseną) ieškojimai, kelias į prabudimą, vidiniam žinojimui, kuriuo remiantis siela keliauja (praktikuodama tuos žinojimus sąveikoje su išoriniu pasauliu, kasdieniame gyvenime) į nušvitimą.
Kristaus sąmonė, Budos sąmonė, juk tai siekiamybė, bet tai yra mokymas, žmogus siekia jį pasirinkęs savyje sąmonės būsenos, praktikuodamas mokymą. (jie buvo žmonės, kristus, Buda, palikę dvasinius mokymus, sistemą dvasiai kasdieniame gyvenime. na bet koks mokymas turi sistemą. Atėjęs į pirmą klasę, nesimokai spręsti 12 klasės matematikos uždavinių. ir matematika yra susistematizuotas mokslas.) tai turiu omenyje.
O žemė nei žadėta nei nežadėti, juk tu jau esi joje, gyvybės formoje - žmogus. Tai Visatoje.
geras tas Salomėjos eilėraštis, pavykęs, o atrodo toks paprastas, gera lyrika tas eilius jos.
Jūsų eilėraštis, lyg lyrinis herojus ieško savęs, randasi ieškojime ir daro tai teigdamas lyg žinantis atradęs.
skaityti buvo miela. Man primena, tokį gražų herojų vieną, vardu rožytė, kai ji įsimylėjusi skaitė laiškučius, iš vieno
lietuvių tv. seno spektaklio. Labai puikiai tą vaidmenį suvaidino N. Oželytė (aktorė) toksai jausmas skaitant tą jūsų tekstą, grynai ta dvasia, kada Rožytė skaito laiškelius, plukdo, verkia, gražiai.
užspaudus savyje mokyklinio švietimo pasekmes (S. Nėris - Diemedžiu žydėsiu) tikrai skaitosi ir jaučiasi. o pabaiga įtikinamai nuvilnija šiurpuliu. keturios.
Atrodo, geras pavadinimas, įdomūs kontrastai, kuriais sudaromas stiprus skaudumo įspūdis, konkreti realistiška įtampa. Pradžioje kalbėjimas ryškiai nerangus, vėliau tas jau nebetrukdo. „Patalogas“ – tikiuosi, klaida – nepanašu, kad norėta kurti naujadarą (patalas+X). 4