smėlio užrašai

°°°

Jie dulkėti bet brangūs - pakrantės miestai,
tie kur laivus suvarsto švyturio pluoštu, saisto širdis,
kur tekančias upes įšventina į jūras moteris, sūrios jos,
kūnai sūrūs nuo pirmo krikšto lašo lig prigula šalia savųjų
ir užsikloja smėlio kaupu - amžinosios šventės kopos
nuo mėnesienos sutviska sidabru, užauga pušys, lūžta,
traška vėjuose ir saugo po savimi paslaptį.
Užrašau savo vardą žievės atplaišoje ir išsiunčiu tau 
sidabro keliu.

°°°

Kitados ten buvo platus takas, kur mūša skalbia smėlį,
jį perskėlė į dvi puses begalinis ėjimas, raikė lyg kokį kepinį
pasaulio žodžiai, pasaulio kūnai, tvino tarp jų jūros, skendo smėlynai,
kurie kiekviename kūno veide regimi
        praeities šifru, dabarties gymiu.

°°°

Ant kopų pušys tarpsta, girdėti kaip daužo smėlį
vigvamiški jų kankorėžiai persisotinę paslaptim,
mūsų esybės jų rankose, mūsų karavelės
jų kūnuose.