_____

Žmogus buvo lyg ką tik gimęs ir kupinas energijos. Jis bėgo apmusijusių dienos šviesos lempų nutviekstu koridoriumi, dainuodamas apie džiaugsmą, meilę ir gėles bekraštėje pievoje. Grindyse atsirado duobė, ir žmogus lengvai ją peršoko, po to perlipo iš betoninių blokų suręstą primityvią barikadą ir artimiausiame koridoriaus išsišakojime pasuko į dešinę. Pamatė vidury koridoriaus stovintį stalą, už kurio sėdėjo prižiūrėtojas.
- Labas, - tarė žmogus.
- Labas, - atsakė prižiūrėtojas. – šauniai pasistengei, gali judėti toliau.
Žmogus nubėgo, prieš baigiantis koridoriui jam teko peršokti dar dvi duobes ir atsargiai apeiti grindų plotelį, kuriame išlietas telkšojo rudas skystis. Vėliau sekė du išsišakojimai, staigus posūkis kairėn ir siauros fanerinės durys. Išėjusį pro jas žmogų apakino šviesa – lauke buvo taip ryšku, kad teko minutėlę sustoti prisimerkus.
- Ko čia stovi?! – suriko netoliese buvęs prižiūrėtojas, kurio žmogus nepastebėjo.
- Atsiprašau. – atsakė jam žmogus, ir nuskubėjo toliau.
Tai buvo plati, šiek tiek vingiuota gatvė su išdaužytu grindiniu ir šen bei ten riogsančiomis šlamšto krūvomis. Bėgti buvo nebe taip lengva, kartais tekdavo kaip reikiant paplušėti norint įveikti vieną ar kitą kliūtį. Kartą, staiga pasukęs eiliniame gatvės vingyje, žmogus pamatė moterį. Ši sėdėjo anapus aukštos vielinės tvoros, kurią matyt buvo ką tik perlipus, ir ilsėjosi.
- Čia mano kelias! – sušuko žmogus. – nešdinkis!
Moteris pažvelgė į jį pasibjaurėjimo kupinu žvilgsniu ir atsistojusi nubėgo. Žmogų apėmė pyktis. Šiaip ne taip persiropštęs per tvorą jis nuskuodė kiek tik leido pavargusios kojos, prisivijo moterį, griebė už besiplaikstančių plaukų ir pargriovė. Žmogus nebuvo piktybiškas, jis visai neturėjo nieko prieš moteris, tačiau šalimais gulėjo patogus aštriabriaunis akmuo, o moteris labai spyriojosi. Kai viskas buvo baigta, žmogus numetė plaukais ir smegenimis aplipusį akmenį šonan, į moters kelnes nusivalė sukruvintas rankas, tada nubėgo neatsisukdamas.
- Šaunuolis! – šūksniu pasitiko jį prižiūrėtojas gatvės gale. – taip ir toliau.
- Ačiū. – mandagiai atsakė žmogus.
Toliau sekė kalvotas laukas, visas išartas nevienodo gylio ir ilgio grioviais, per kuriuos teko sunkiai ropštis. Žmogus visas išsipurvino, jo drabužiai sudrisko, tekdavo vis dažniau sustoti idant atgautų kvapą.
Viename griovyje jis rado kitą žmogų, gulintį ant žemės ir besiilsintį. Pribėgo, kol tas nespėjo atsistoti – keliskart spyrė į šoną, ir užgulęs pasmaugė. Lavono marškinių kišenėje rado gertuvę su drumzlinu vandeniu, šiek tiek atsigaivino ir nubėgo toliau.
Prižiūrėtojas sėdėjo už gerų dviejų  kilometrų nuo lauko pradžios, buvo piktas ir aprėkė žmogų, kodėl taip ilgai užtrukęs. Šis buvo per daug pavargęs, kad nusimintų, todėl tik kažką sumurmėjo prieš pasišalindamas. Toliau jo laukė vis tas pats laukas, tačiau kitų žmonių pasitaikydavo dažniau. Kai kurie jų buvo ginkluoti. Žmogui pasisekė, kad vienoje duobėje, lyg ir išraustoje sprogimo, rado ilgą medžioklinį šautuvą su patogiu optiniu taikikliu. Nuo šiol judėjo beveik vien grioviais, prieš išlįsdamas peržvelgdavo horizontą pro taikiklį ir pamatęs tolumoje judančią figūrą iššaudavo. Jei pataikydavo, figūra susmukdavo ir prie jos pribėgus galima buvo rasti ką nors gero, jei nepataikydavo – auka bent jau pasislėpdavo ir nepastodavo jam kelio. Bėgti nebebuvo taip lengva, kišenėse barškėjo šoviniai ir visada pilna gertuvė, ant pečių žmogus užsimetė kažkur susirastą skarą, kuri saugojo nuo kepinančių dangaus šviesulio spindulių. Teko prabėgti dar du prižiūrėtojus, abu jie žmogų aprėkė ir išplūdo pačiais negražiausiais žodžiais.
Lauko gale sėdėjo dar vienas prižiūrėtojas, jis nežinia kodėl pasitiko žmogų plačia šypsena ir pasveikino su neįtikėtinai gerais rezultatais. Toliau plytėjo seni sudegę griuvėsiai, apanglijusios trobų sienos ir kyšantys raudonų plytų kaminai, siaurose gatvelėse riogsojo krūvos rūdyjančio metalo laužo ir karts nuo karto pasitaikydavo išpūstas lavonas. Pastojantys kelią žmonės ėmė organizuotis į nedidelias gerai ginkluotas kuopeles po tris-keturis, juos reikėdavo apeiti. Kartą neatsargiai kiūtindamas gatvės viduriu žmogus susidūrė su tokia grupe ir buvo skaudžiai sužeistas peiliu į petį, vos pabėgo, ilgai sėdėjo vieno sudegusio namo rūsyje ir plovė žaizdą riebaluotu vandeniu iš balos. Kai skausmas atlėgo, pasivijo skriaudikus ir visus iššaudė.
Už griuvėsių tekėjo plati, šalta, grėsminga upė. Žmogui teko eiti gal kilometrą prieš srovę, kol surado tiltą, prie kurio būriavosi tuzinas kitų žmonių, daugiausia vaikai. Susitvarkyti su šiais buvo sunkiau, šoviniai baigėsi, žmogui teko apsimesti sužeistu ir beginkliu, prieiti iškėlus rankas, ir ištaikius tinkamą momentą nustumti juos visus į upę. Tik tada pamatė šalia sėdintį prižiūrėtoją.
- Gerai padirbėta, – ištarė šis. – dabar gali eiti toliau.
Žmogus padėkojo. Tiltas buvo platus, palaipsniui vis statesnis, galiausiai virto tiesiog laiptais į giedrą pilką dangų. Keli bandymai skaičiuoti pakopas baigėsi tuo pačiu – skaičiaus pametimu. Pakopų viršuje buvo siauros fanerinės durys. Žmogus jas atidarė, ir pateko į nedidelį apmusijusiomis dienos šviesos lempomis nutviekstą kambarėlį. Jo viduryje stovėjo stalas, už stalo sėdėjo prižiūrėtojas.
- Šaunuolis. – pagyrė šis. – tu užsitarnavai savo laimę.
Žmogui pasidarė sunku tramdyti jaudulį. Jo lūpos virpėjo, išblukusios nuo pelenų akys sublizgo ašaromis. Jis sekė kiekvieną prižiūrėtojo rankų judesį, stebėjo, kaip iš po stalo išimama nedidelė kartoninė dėžutė, ant kurios raudonu trafaretu įspausta „Laimė“, kaip prižiūrėtojas gerai apžiūri ar nėra broko, ir atidaręs išverčia turinį ant stalo.
Dėžutėje buvo supelijęs atkąstas sumuštinis, stiklinė kolba su krauju, keli gniužulai blizgios folijos ir elektros jungiklis su prijungtais dviem elektros laidais.
- Čia malonumui. – pasakė prižiūrėtojas, paimdamas jungiklį. – laidus pridėsi prie tarpukojo, paspausi ir jausi malonumą.
Žmogus nežinojo kur dėtis iš džiaugsmo. Kai prižiūrėtojas paklausė, ar patinka jo laimė, žmogus tik silpnai sugargaliavo ir ištiesė rankas ant stalo išmėtytų gėrybių link. Tačiau paimti jų nesugebėjo. Kaip betiestų pirštus, kaip besistengtų, daiktai rodos tolo nuo jo, traukėsi, žmogui teko bėgti paskui juos kiek tik nešė kojos, ir kai atrodė jau tuoj pagaus, kai pirštai beveik lietė supelijusio sumuštinio kraštą, staiga lyg sausa medžio šaka pokštelėjo – lūžo žmogaus koja. Po jos sulūžo ir antra, tada nė iš šio nė iš to išniro abi rankos, plyšo pilvas, apnuogindamas traškančius it mėtinės lazdelės šonkaulius, galva subliuško kaip pūvantis pomidoras, ir plyšus odai išsiskleidė rausvos gėlės žiedu. Ant betoninių grindų nukrito sulaužytos, suminkytos žmogaus liekanos.
Stebėtojas nubraukė ašarą. Paėmė nuo lentynėlės ampulę su užrašu „Susigraudinimas“, įstatė sau į sudžiūvusios rankos linkyje pūpsantį kateterį, ir gelsvas skystis susimaišė su krauju.
„Kaip graudu“ – parašė stebėtojas viename iš prieš jo akis kabančių ekranų.
„Taip, siaubinga! “ – atsakė Virtualus_draugas_01.
„Baisu“ – tuoj pat pasipiktino Virtualus_draugas_02.
„Kokia aistra... “ – po sekundės delsimo prisidėjo Virtualus_draugas_03.
Stebėtojas keliais brūkštelėjimais per ekraną padidino sumaitoto žmogaus vaizdą, paspaudė „Prt Scr“ klavišą, ir perkėlė paveikslėlį į trečio ekrano vidurį. Tada pasirausė lentynoje, ištraukė melsvą ampulę su užrašu „Įkvėpimas“ ir kateteryje pakeitė ja „Susigraudinimą“. Kol skystis tekėjo į veną, metaliniais kairės rankos pirštais krapštė piktvotę ant skruosto, šalia implantuotos sintetinės akiduobės. Tada grįžo prie ekrano.

Laimėje laimė
Nes eiti pavargstama
Kai kelias klumpa

Išraitė nagu ekrane, tada užlipino tekstą ant sumaitoto žmogaus paveikslėlio ir spustelėjo mygtuką „siųsti draugams“.
„Neįtikėtina“ – atsakė Virtualus_draugas_01.
„Koks talentas! “ – susižavėjo Virtualus_draugas_02.
„Tuoj numirsiu iš nuostabos... “ – prisipažino Virtualus_draugas_03.