apie du artimus

---

Juodai nakčiai atiduok skraistę,
vėrinį, kad nesiūbuotų,
apavą, kad neišeitų.

Ištroškusiam aklumui pasakok
apie tarpduryje bestyrančius
rankogalius, kurie
plėšo staktas, išbraižo mudviejų slenkstį
visokiom šlykštynėm purvais nužeria, pavydu,
riaumoja jų galvos svetimais žodžiais,
artinasi link mūsų, tokių artimų,
pradingsta.

---

Žiūriu tau tiesiai į akis, tokios saulėtos
vidurnakčio laukuosna,
šimtą metų neregėjau šitokios pievos,
naktis, bet šviečia išlaisvinti šaltiniai,
glaudžiasi prie kojų, žiūri į mus.
Tu šypteli:
  -Priglauskim vieną,
  jiems reikia šilumos.
  -Namų.

---

Brangi, tik dėl tavęs
padedu nuo beržų nupuošti lapus
kad tik ne vėjas
užgulu visu kūnu
kad tik ne šaltis
geriu į save
kad tik ne kaitra.

---

Susižeidžiam padus bėgdami
basomis per nušienautą pievą,
  -Tu nuolat vargsti, brangus,
tu kraujuoji.
Suplėšo nakties uždangą sniegas,
pusto, kraujas virsta pienu,
įšąla mano atvaizdas šaltinio veidrodyje,
pusnyje jis, kaip vaikystės stiklas
klevo žemėje,

pavasarį išplauksiu.