Mes triukšmas

M e s

Pats rytas jau buvo bekylantis su dūmu iš nuopuolio,
ryškus kaip pražydimas, plienas įraudęs
damaskiškai pjauna lygumas,
guldo medžius, uždega kaimus,
ištaško naktinio kranto briauną tolumoje ir
savo skeveldrom nuplėšia mūsų bambagysles,
dabar  esame  Mes,
apsižvalgom - Mes laisvi.

G y v e n i m e

Rytas - mėnesienos brolis, prabudimo tėvas.
Stebiu kokia tobula tvarka vis keliasi jaunystė
iš kailių, iš patalų, nubučiuotų skruostų,
apsisupa lengvu vualiu, iškeliauja
ir man neramu - o kas anapus? Vėl Mes,
tik tokie netikri, susvetimėję, šypsomės tartum
vaivorykštės apverstame pasaulyje.
būnam.

T i k

Mano spalva raudona,
pažadu jums, miegosim
vieną naktį žemuogių pievoj, o ryte
prisirinksim jų visą užantį
nespėjus vasaros
upei nutekėti į
rudens jūrą.
Tik jums
pažadu.

T r i u k š m a s

Mus sučiupo kai dar buvom jauni,
pargriovė į liliopsidas - tokias raganų uogas,
kurios gyvatiškai slidžios į skrandį, kandžios į sielą,
pribėrė lyg parako į užantį, ir įplieskė ugnį,
kad matytumėm kaip blėsta mūsų užsidegimas.
Spjaudėmės maišto salvėmis,
spardėmės, šaukėm
kad pažadintų
meldėm.

. . .

Sako žmonės tąnakt pašvaistę matę,
geliančiai ryškios spalvos
ten
naktis žemuogių pievoj
mes
apverstame pasaulyje.




(nurimę).