Iliuzija

...

Mergina pajautė vaikino kūnu einantį šaltį, tačiau tai jau nebebuvo svarbu. Ji bandė dar kažką pasakyt, tačiau nebegalėjo. Mergina savo viduje pajuto tokį stiprų jausmą, kad net įvairiausias būdais negalėjo to apsakyti. Visas prieš ją vaizdas tarytum pradingo – prieš pat jos akis atsivėrė begalinė tuštuma. Tačiau joje slypėjo ne liūdesys, o laimė, džiaugsmas, kurie simbolizavo naują pradžią... Taip... Laikas tarytum sustojo...
  - Tu man taip pat brangi... – tarė vaikinas, kuris tą patį jautė kaip ir mergina.
  - Senei girdėjau šiuos žodžius. – nuskambo linksmas jos balsas.
  - Nuo šiol juos kartosiu visada. Kad naktimis sapnuotum tik mane.
  - Tikrai, taip bus visada?
  - Mano garbės žodis. – tarė vaikina, kuris nusišypsojo ir dar kartą pažiūrėjo į merginą. Jo žvilgsnis buvo kupinas gyvumo. Tai nebuvo paprasto vaikino – tai JO žvilgsnis.