Klerkas ir krizė

Sapnuoju aš kartą... darbe, kad dirbu. Ir dirbu ne taip kaip visada, o iš tikrųjų.. Vartau popierius, dedu parašus, bėgioju iš vieno aukšto į kitą, derinu, koreguoju.... Žodžiu košmaras prisisapnavo.
Ir neaišku kodėl - lyg ir pusryčius valgiau kaip visada: tris sumuštinius su ikra. Aišku ikra raudona buvo, krizė vis dėlto... Diržus veržiamės. Premjeras liepė. O ir mes ne kokie erodai suprantam, kad Lietuvai sunkus metas. Va ir teko susirast diržą, nes šiaip tai aš jau penkti metai tik petnešas nešioju. Na, kai tik pradėjau dirbti ministerijoj, tai po kokio mėnesio diržas ėmė trukdyt, kiek be atlaisvinu- vis veržia. Laisvinau kol skylutės baigėsi... teko įsigyt petnešas. Pastebėjau pas mus darbe visi su petnešom, na negi mesi valgyt dėl diržo?
Taigi sapnas buvo netikėtas.... Paprastai aš darbe nesapnuoju, atmosfera kažkokia nervinga, taip tik prisnūstu porai valandžiukių po pietų ir viskas, kaip sakoma net dorai bluosto nesudedu... Na koks čia poilsis kai kitam kabinete kažkas baladoja kompiuterio klaviatūra, lyg iki pietų nebūtų galima visko sutvarkyt.  Dažniausiai tai naujokai, nemokantys dirbt, daro kažką visą dieną, vaikšto susirūpinusiais veidais, problemas kažkokias interesantų sprendžia.... Jo-o, įsivaizduojat,  jie yra tokie kvaili, kad įsileidžia pas save lankytojus.... Toks jausmas, kad jų raktai duris rakina tik iš lauko... Na, bet išmoks dirbt manau, visi čia išmoksta, pas mus darbo kultūros tradicijos labai senos...
O tas sapnas buvo tikrai bjaurus ir toks tikroviškas... Prabudau visas šalto prakaito išpiltas, jaučiu širdis balbatuoja, kojos kaip medinės. Pirma mintis lėkt į polikliniką ir pasiimt biuletenį, ne- geriau lengvatinį kelialapį į Druskininkus, į sanatoriją. Mums už kenksmingas darbo sąlygas kiekvienais metais priklauso.
Apsidžiaugęs pašokau, atsidariau rūbų spintą ir staiga prisiminiau, kad šiemet Druskininkuose buvau jau tris, ne, ne tris, keturis kartus.... Neduos rupūžės, tikrai daugiau kelialapių neduos!... Ta prakeikta krizė neleidžia net pailsėt padoriai, kaip anksčiau....
Ech buvo laikai, žiemą- kvalifikacijos kėlimo kursai Alpėse, šalia slidinėjimo trasų; pavasarį- seminarai Druskininkuose, su vandens procedūrom; vasarą- komandiruotės į Nidą, karšiai ir alus; rudenį- konferencijos Turkijos kurortuose prie Viduržiemio jūros....
Ir visu tuo rūpindavosi valstybė, vertindama mūsų pastangas bei pasiekimus darbe.... Kuo didesnį postą pasiekiai- tuo labiau vertina.... O aš dar Kanaruose nebuvau ir Nicoje....
Kad jį kur velnias ta krizę! Ir kas galėjo pagalvot, kad mus užgrius tokia negerovė... Aš suprantu verslininkai, jie ten milijonus kraunasi,   bizniukus suka, iš mūsų valstybės duonos kasnį vagia ir dar dalintis ne visada nori. Kai kurie net apsimeta, kad nesupranta, su kuo ir už ką reikia dalintis... Svolačiai!... Va jie nusipelnė krizės ir dar kokios!
 Ir tie visi mokytojai, gydytojai ir kitokie kenkėjai, kurie tik rėkia algų, algų... šekit jum vietoj algų krizė, prisiprašėt. Bet tai už ką mums klerkams ta krizė?!
Ar mes tam kasdien nuo 10 iki 3 į darbą einam, ar mes tam iš visokių netikėlių popieriukus priiminėjam, ar mes tam savo energiją, laiką ir protą (retsykiais), švaistom, kad mums po nosim pakištų kažkokią krizę?
Šito aš vat ir nesuprantu, šitas man ir neduoda ramiai miegot.. Kaip galima visus sulygint prieš kažkokią krizę? Jeigu jums krizė tai jūs ir taupykit, o mes čia prie ko? Mes gyvent norim kaip anksčiau. Mes to nusipelnėm. Mes tai užtarnavom įsigydami savo  postus. Mes esam Lietuvos ateitis, be mūsų juk visi pražus… Jūs be mūsų juk esat nulis, paprasti žmogeliai bėgiojantys su savo popieriukais iš aukšto į aukštą, kaip skruzdelės naujam skruzdėlyne. Ką jūs darytumėte be mūsų, žmonių kurie pasako į kurį kabinetą reikia bėgti, kad paskui galėtum bėgti į kabinetą, kuriame buvai prieš tą kabinetą iš kurio tave pasiuntė į šitą?  A? Atsakykit man? Be mūsų viskas žlugtų… chaosas, .. pasaulio pabaiga. Mes esame Lietuvos stabilumo garantas, tik mūsų dėka visi bėga ir negali sustoti. O jeigu sustoja, mes visada pasiruošę duoti naują startą.