Coca be cola (INTRO)

Vidutinio žmogaus kančios. Jos tokios tyros. Primena man nekaltą mergaitę. Norėčiau būti nekalta. Atrodo, kad su seksu atsirado daugiau nepasitenkinimo, nei džiaugsmo, beje atrodo, kad seksas pavogė mano autentiškumą. Gal aš viena iš tų frigidiškų merginų? O gal lesbietė? Nenustebintų nė vieno, deja nebuvo laiko ir galimybių paeksperimentuoti, o gal įsitikinti. Nenutuokiu, kuris žodis geriau tinka, bet juk kalba visai ne apie tai. „Nebuvo laiko ir galimybių“ - bjauri frazė, labai bjauri frazė. Vidutinio žmogaus žodyne labai dažna. Su ja galima atsakyti beveik į viską vidutinio žmogaus gyvenime. „Kodėl neatėjai į vakarėlį? „ „Nebuvo laiko ir galimybių“ „Kodėl nepaskambinai? „ „Nebuvo laiko ir galimybių“ „Kodėl...? „ „Nebuvo laiko ir galimybių“ „Kas lėmė, kad tu...? „ „Nebuvo laiko ir galimybių“ „... „ „Nebuvo laiko ir galimybių“ „AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA... Kodėl nieko, nič nieko nedarei, kad tavo gyvenimas būtų kitoks? „ „Nebuvo laiko ir galimybių“
Tu rimtai?... Tu tikrai rimtai? ... Jei rimtai, palinksėk galvą. Supykino. Tiesa ta, kad pykina mane visą gyvenimą. Pykina, kai praleidžiu galimybę, pykina, kai švaistau laiką, pykina bemiegės naktys, pykina 20 valandų per parą miegas, pykina mąstymas, pykina „pochuizmas“, pykina, kai kertasi viskas ir nėra atsakymo, pykina, kai jautiesi, kad neturi teisės verkti, pykina, kai jautiesi nepajėgus išeiti iš savo susikurtų gniaužtų.
Jaučiu, kad šitoje vietoje turėtų atsirasti kažkas įkvepiančio. Tad, einu laimėti milijonų ir pradėti naują gyvenimą. Cheers!