Septynios sunkios natos

Skiriu tėvui



Cikliškai prieš rašant tau laiškus
  nebedvelkia vėjas, o gal
  tik vėtrungė vislaik aprūdija
  skauduliais,
  kad nežinočiau iš kur šaukiesi
  manęs.

Dienos, tėve, kaip vytelių ryšulys,
  nuolat apmazgai naujomis gijomis
  kreida nuo kenkėjų brėži
  visas atskirais vardais vadini
  o jos vis tiek tave nuplaka,
  lyg būtumei kaltas.

Esu puolęs ir į klauptą
  o kai mūsų maldos
  geriasi dangop
  jas, tartumei laiškus,
  dausos grąžina sykiu
  dygsniais į stogus
  sėja į skardas sušlampu
  nuplauna, et, mano
  kreidą.

Fata morgana
  miražas -
  turbūt kad tolumoje
  adatų galiukais lyja
  ir susminga į jūrą
  nes regiu kaip
  siuvamas dangus prie
  pasaulio.

Galvoju - mudu obely.
  Užlipam į pačią viršūnę
  ir sukdami atrišam
  raudoniausius vaisius
  nuo globėjos šakos,
  suvalgom net sėklas,
  kad kitąmet žydėtų
  dukart.
 
Antai palieka avilį
  bitės ir lyg
  sniegdraba
  apgula medį,
  pasirodo -
  obely saugiau
  nei žemėj.
 
Baigiantis savaitei paklausi tu:
  -Kaip sūnau su tuo pasauliu?
  -Į vieną jo ausį rūpestingai apsiverkiu
  kitai vis dainuoju.