Žiemos pasaka

Šią naktį per naktį senė raganė
Pražilusią ožką pievose ganė.
Pakirdusi saulė iš ryto, iš ryto
Per balzganą pievą dangun nusirito.

Pažiro šerkšnota žolė pabaly:
- Sušildyk, saulele, nelėk taip toli!
Pakilo skaisčioji pūkan debesies,
Pamanė, prisės ir gerai pailsės.

Bet vėjas begėdis atjojo per dangų,
Botagas šikšninis jo pliauškina skambiai.
Prakiurdino maišą žilų debesų
Ir kruopas pabėrė ant mūsų visų.

Net žvirblis pašiurpo po eglės skara,
Tiek grucės pribiro, o lesti nėra.
Vaikiukų – žirniukų delniukai į viršų:
- Įberk, vėjau, kruopų, įberk neužmiršęs.

Bet baigėsi šėlsmas pilkų debesų,
Nusijuokė saulė, vėl tapo šviesu.
Pakrūmėn nugriuvo suglumintas vėjas,
Saulužė surinko, ką buvo prisėjęs.

Šlep šlep guminukai per pošlapį kiemą,
Sugavo vaikučiai zuikutį ne vieną.
Oi bars juos mamytė, sugėdins tėvelis,
Bet šelmė vaikystė nustygti negali.

Kai vakaras saulę nuleido už miško,
Vėl ledas ant balų stiklinis sutvisko.
O senė raganė, paėmusi šluotą,
Pagrasė ja ežerui:
- Liaukis banguoti!

Paspaudė šaltukas, poškėjo net tvoros,
Atvyko žiemužė, laukta, savo noru.
Pakinkiusi pūgą, nurūko per lauką,
Pradžiugo vaikučiai, kad sniego sulaukė.