Balius

          Nuo Raulų (kitaip - Jono ir Marės Grigų) sodybos iki Karlonų, iki mano gimtinės kelias ne ilgas - apie porą kilometrų. Buvo aišku, kad ne kaip atrodysiu, jeigu taip netoli būdamas, nepaskubėsiu jų aplankyti. Namai tieji vis dar šilti, dar vis šildomi motinos. Lengvutė, sverianti apie 40 kilogramų, ji dar rytą vakarėlį, neatsikeldama iš lovos poteriauja TĖVE MŪSŲ. Gimė vienais metais su Rusijos revoliucija. Apie ją nei anksčiau, nei dabar  ką žino, tačiau neteko girdėti, kad būtų papeikusi rusus. Ir man smagu žinoti, kad tarp mano tautiečių, kurie žmogui spjauna į veidą  vien todėl, kad jis svetimtautis, nebuvo mano motinos.   
Labiau įdienojus stabtelėjau prie automobilio.
- Važiuosi? - pasidomėjo dėdė.
- Reikėtų, bet kažkas lyg neleidžia. Gal horoskopas.
- Kas, kas?
- Sakau, gal horoskopas. Reikia važiuoti, o štai trepsiu ir tik tiek. O jis, horoskopas, man šiandien nieko gero nežada - „priimti nesėkmę su humoru“, nes, girdi, „kas atrodo svarbu šiandien, rytoj tikriausiai pasirodys dėmesio neverti niekai. “
Gal dėdė neišgirdo, bet labiau panašu, kad nesuprato, nes luktelėjęs tarė:
- Dusina taip, kad kvėpuoti nėra kuo. Net nepanašu, kad rugsėjis. - O netrukus apie  Mindaugą: - Įdomus žmogelis. Kur jį tokį suradai?
- Tokie žmogeliai, dėde, neieškomi atsiranda. Bet kodėl manote, kad aš  jį suradau, o ne jis mane?
- Įdomus, smagus žmogelis. Traukia žmogų prie savęs kaip magnetas geležį, - patenkintas kalbėjo dėdė. Ir jeigu tuomet būčiau pasakęs, kad šis žmogelis yra karalius Mindaugas, matyt, tai irgi būtų priėmęs kaip pokštą. Netrukus dėdė kuldynkšt, kuldynkšt, šlubuodamas  priėjo arčiau ir kišdamas į saują pinigėlį:
- Pavažiuok, Pranuci. Buvo nebuvo, paimk puslitriuką. Ir alaus paimk..
- Tai kad nereikia važiuoti.
- Reikia. Ir dar kaip reikia. Nors ubagas, bet juo nenoriu pasirodyti. Minutė, kita. Automobiliu kaip mat nuskrisi.
- Sakau, dėde, kad nereikia. Yra ir degtinės, ir alaus. Užteks.
- Kas tavo - ne mano. Nesvetimas gi, todėl ir prašau- nu-va-žiuok. Tiek čia to kelio! O tos smarvės dabar kiek nori ir kokios nori. Tik mokėk pinigus, turėk gerklę ir sveikatos.
- Reikia nuvažiuoti pas mamą.
- Suspėsi. Ir ten namai ne lašiniais dengti. Būčiau greitesnis, tai argi prašyčiau. Pasikinkau kumelaitę, op! vežimukan ir, žiūrėk- tavo dėdulė jau Kabeliuose, jau krautuvėje. Pats žinai, - pagalvojo, pagalvojo ir atsiminė: - Tik kad, būdavo, ir iš parduotuvės neretai tuščias sugrįždavai. Ten dažniau nei degtinės, o juo labiau- nei alaus. Tuščios lentynos.
- Taip. Būdavo. Bet dėdė Jonas ir tuomet rankų nenuleisdavo. Neranda Kabelių parduotuvėje, tai ir  vėl, žiūrėk, op! vežimukan ar rogėse ir aida į Gudiją. Gal ir prastesnė ten krūminukė, bet jos už tuos pačius grašelius visuomet daugiau būdavo.
- Visus gudus apvažiavau, - nusijuokė dėdė, o aš  jo pinigėlį įsikišau į kišenę, nes žinojau, kad  kitaip neįmanoma, tačiau į parduotuvę nevažiavau - butelį degtinės ir kelis butelius alaus pasiėmiau iš automobilio ir padaviau jam į rankas. Dėdienė jau iš paties ryto  buvo sujudusi, lyg neplonas vijurkas sukosi aplink stalą, sudėliodama ant jo lėkštes, lėkštutes, peilius, šakutes, trepsėjo prie užkurtos plytos, kur čirškė spirgėdami lašiniai, kvepėjo kumpiu ir kiaušiniais. O dabar jau sodriu balsu paskambino po kiemą. Jai degtinės važiuoti į Kabelius nereikia, visuomet  jos turi užsiglaudusi, kad nebūtų gėda, jeigu, ačiū Dievui, koks svetelis užklysta.
- Kur gi jūs, ponuliai? Jonai, kviesk žmones. Stalas laukia.
- O pana Marija, tai gražiausias kvietimas, kurio jau daug metų negirdėjau, - pirmasis suspėjo atsiliepti Mindaugas, - Mano uoslė retai teapsigauna, o kai šitoks virtuvės kvapas- dar  niekuomet. Ponai, - padėjo dėdienei Mindaugas- paskubėkit. Svarbiausia  dabar paskubėti ir pasilikti prie stalo.
Kai su dėde įėjome į pirkią, Mindaugas jau buvo suspėjęs įsitaisyti užstalėje.
- Nepykite, bet aš  jau čia, - pasakė.
Juokėsi jis, juokėsi Marė. Ateidami prie stalo, šypsojomės ir mudu su dėde. Manau, kad gal nesudrebinsiu Dievo langų pasakydamas, kad Gerumo karalystėje kiekvienas žmogus reiškiasi gan skirtingai. Šilinių žmonės savo gerumo nemokėtų pareikšti, nepadengę svečiams vaišių stalo. Kai stalas padengtas, kai vidur jo pūpso butelis degtinės, ot, tuomet lyg saulutės nusišviečia veidai, akys sublizga gera nuotaika ir tuomet jiems niekur geriau nebūna, kaip čia. Mindaugas labai greitai įsiterpė į tokią aplinką, tapdamas jos dalimi ir tai buvo labai gerai. Ir man su juo buvo gera ir ypatingai gera dėdei Jonui su Mare. Mindaugas it virtuozas surinko nuo stalo dėdienės sudėliotus stikliukus, paliko vieną ir pripylęs iki dangaus degtinės, atsargiai padėjo arčiausiai šeimininko. Dėdė žinojo, kad šitokiu būdu jam atitenka pareiga pirmam pakelti baliaus tostą. Nori nenori, bet reikia ir šilinių žmonės tokios pareigos nesikratė.
- Ką čia jums pasakius, a? Šklėriuose visi žino, kad šnekorius iš manęs ne koks. Taigi, būkit sveiki. Visi, kas čia yra ir visi tie, kas gal dar ateis. Noriu, kad mums visiems čia patiktų. Labai noriu, -kilstelėjo stikliuką Mindaugo link ir išgėrė vienu ypu. Paunkščiodamas a-cha-cha krestelėjo galva: - Skani, bjaurybė, - pasakė.
- Kad skani, tai melas, o kad kvaila, tai žinom visi, - pridėjo Marė, tačiau mano dėmesį telkė suprantamas smalsumas, kaip su stikliuku rankoje ir tosto žodžiais gerklėje pasirodys Mindaugas. Dėdė pylė negailėdamas, o mažų stikliukų šilinių dzūkų kaimuose nebūna. Mindaugas jo darbą stebėjo tylėdamas.
- Dosni širdis, lengva ranka, - galiausiai pagyrė jis. – pakilnojo kaupiną kaip akis stikliuką, bet nei vienas degtinės lašelis neišsiliejo. Ir taip:
- Net nežinau, ką pasakyti, mieli šeimininkai ir mielas Pranuci. Bet man labai gera paviešėti čia. Tai tiesa, kurią žmonės, deja, dabar nedažnai girdi ir todėl manau, kad už tai jums bus atsilyginta – gal geresne sveikata, gal geresniu derliumi. Dievo dovanos nežinomos kaip ir jo keliai, bet todėl mes, žmonės, tuo labiausiai ir esame panašūs į jį - ir nežinomais  savo keliais ir net dovanomis, kuriomis kartais apdovanojami. O ar nesakome, kad Dievo nepažįstame? Bet kuomet nepažįstamas žmogus priimamas į  savo namus, kai su juo pasidalijama, ką turi tie namai, tai būk tu ar Dievas, ar karalius, ar prezidentas, ar Radijo karietos vežėjas, o vis dėlto privalai tokiems namams nusilenkti. Ir aš tą mielai darau - aš lenkiuosi jums, šių namų šeimininkai. Ir tegu jus saugo ne tik Dievas, bet ir žmogus, - linktelėjo dėdienei, linktelėjo dėdei ir neskubėdamas ir šitaip brangindamas tylą, kėlė degtinę arčiau  burnos: - Geriu už tai, kad tokiems  žmonėms, kaip mūsų šeimininkai, žemelė būtų lengva ne tik tuomet, kai žmogus jau iškeliavęs ten, iš kur gal tik vienas kitas sugebam sugrįžti. Geriu už tai, kad nepasigerčiau ir kad nuo šių namų prasidėtų Lietuva, kuri vis augtų, o jos gyventojai savo šalies teritoriją matuotų dvasios mastais, kitaip sakant, kurie jie bebūtų, kad niekuomet negalėtų apsieiti be jos, savo tėvynės. Tikiu, kad taip bus, nes tokiai tėvynei išauginti yra labai tinkama vieta- tai Šklėriai ir visas Šilinių kraštas. -
Mindaugas išgėrė, brūkštelėjo atgaliu delnu per lūpas, o mes jo žodžių buvome ne lyg įkalti į žemę.
- Man labai gera su jumis. Atrodo, lyg po tūkstančio metų sugrįžau atgal ir, ačiū Dievui, radau  jus ir gyvus, ir sveikus. Va, tokius, kad nors dovanok  kiekvienam po žirgą ir nedvejodamas tikėk, kad mes vėl sugrįšime į karalių Lietuvą. Todėl ir sakau jums - ačiū, kad sugebėjote išlikti tokiais, pasirengusiais užsėsti žirgus ir sugrįžti namo.
- O mes, kiek gyvenom, tai be jokių pasakų. Tik gurkšt ir gurkšt. Tai kur tu, žmogau, nebūsi durnas, - netikėtai prakalbo dėdė ir net. - Taip prasideda  mūsų pasakos - seniai, seniai gal prieš tūkstantį ar daugiau metų gyveno..
-Tai tau! tai tau! Dar negėriau, o jau girta. Nori šokti sena boba, - išgirdome dėdienę. - Šokdina mane, Mindaugėli, tavo kalbelė ir atrodo, kad po kojom žemelė, oi lengva, lengva kaip ir tavo, ponuli, žodeliai. O, kad ji tokia būtų ne tik po mano, bet ir po kiekvieno žmogaus  kojomis.
- Maaarula, negi čia girdžiu tave?, - be vaidybos nusistebėjo dėdė Jonas.
- Matai, Pranuci, - atsiliepė dėdienė, - išgėrė tavo dėdulė stikliuką ir jau nepažįsta. Vėl ženytis nori. Tiek  metų vienon lovon išgulėjom ir nenori pažinti.
- Kai išgersite ir Jūs, ponia Marija, - pažins, - pažadėjo Mindaugas, paduodamas jai į  rankas stikliuką. Dėdienė atsikvėpė apystorės moters krūtine ir iš stikliuko išvertusi burnon degtinę, vėl apie ją, -
- Durna. Bet kur uždrausta, ten saldu.
Į lėkštutes tauškėsi peiliai ir šakutės. Visi buvome lyg savo namuose. Ir jeigu tą kartą  vienas po kito čia būtų atėję visi Šklėrių žmonės, jie irgi visi  būtų pasodinti prie stalo. Ir, ko gero, niekas jų nebūtų pažinę namų šeimininkės.
- Aš tau, Pranuci, įpilsiu truputį mažiau. Kažkodėl prie mūsų nelimpi.
- Nelimpu?
- Tyli kaip žemaitis žemę pardavęs. Ech, prisimenu tave tokį gražų, gražų. Ir greitą. O dabar? Na, ko tyli?
- Jis dar tiek neišgėrė, Marula, Jam reikia, o-cho- cho- kiek!.. Bet jam įpilsiu aš, - ir jau pildamas, - Oi, broleli tu mano. Kojos nepaeina, širdis dreba, o rankos- ne. Nė lašelio pro šalį neišliejo.
Ir tikrai dėdės Jono ranka  pro šalį nenuvarvino nė lašelio. Devynbrauniu vadinamas sovietinių laikų stikliukas buvo kupinas, kaip ir tuomet, kai jį kėlė dėdė ar Mindaugas. Man norėjosi savo tostu pranokti bet kurį iš girdėtų, bet tai jau buvo neįmanoma. Balius ūžė. Todėl tepasakiau:
- Džiaugiuosi, kad čia girdėti žodžiai pasakyti mano  motinos gimtuose  namuose. Ačiū.
- Oi ne, - paprieštaravo dėdė. Tų namų, kurie buvo pastatyti, atsikėlus į viensėdiją, ir kur mes gimėm, jau nėra. Šie namai pastatyti vėliau. Ir  būtent tavo tėvo, taigi Vinco Karlono. Gal neatsimeni, bet statybininkams po rankomis maišeisi visą laiką. Negi neatsimeni, Pranuci? - buvo iškalbus dėdė. - Tokie ten, beje, ir statybininkai. Tavo tėvas - taip, o mes trys  broliai- Kazys, aš ir Vinculis – tiesiog nuo plūgo prie statybų. Vinculis dar irgi skiedra. Daugiausia galėjo padėti Motiejus, bet anas visą  gyvenimą  kaip penktoji petnyčia. Vyžomis iki pusiaudienio audavosi, o nuo pusiaudienio iki vakarienės nusiavinėjo. Turėtumei prisiminti.
- Kodėl nevalgote? Už ką peikiate šeimininkę? Jeigu neskanu, vis tiek valgykite. Dievas žmogaus kančią ir prie stalo priima, - ragino Marė.
Nemanau, kad toks keturių žmonių šurmulys buvo ypatingai didelis, kad jis galėtų prasiveržti pro duris lauk. Tačiau kas jo laukia, tai girdi. Dar kartą paragintas išlenkti stikliuką, įprastu treniruotos rankos judėsiu kilstelėjau tą šimtgramį ir neaiktelėjęs išgėriau kaip ištroškęs išgeria gurkšnį vandens. Išgėriau skaniai ir neatrodė, kad koks angelas sargas galėtų budėti prie mano burnos.
Degtinė butelyje nuseko iki dugno ir taikiausi nueiti prie automobilio, kad atsineščiau ir savąjį. Bet tuomet Mindaugas, pralenkdamas mane:
- Kas atsitiktų, jeigu atsisveikinęs išeičiau pamiegoti.
- Nereikia, Mindaugėli. Gali sugriūti ir šonkaulius susilaužyti. Mūsų krašte tai ne naujiena, - pasakė dėdė Jonas.
- O kas atsitiktų, jeigu iš po savo skverno ištraukčiau buteliuką.
Dėdė Jonas šoktelėjo it žiogas.
- Negi? Bet tai puiku! Pranuci, - kreipėsi į mane- ar girdi, ką sako tavo draugas? Su tokiu žmogumi kad ir į peklą eik. Nepražūsi.
Išgirdus žodį „draugas“, širdyje sudiegė, nes buvo apmaudu, kad negaliu net prasitarti, koks jis man draugas. Ot, parodytų dėdė į prezidentą Valdą Adamkų, tai dar dar. Vis dėlto šiek tiek pažįstami. Būdavo, kad netgi pasisveikindavome, Tačiau tapęs prezidentu tuoj atsitolino per patrankos šūvį.  Ir tai suprantama - vežėjas yra  vežėjas ir  jam tinkamiausia  vieta – arklidė, o po jas netgi mažų valstybėlių prezidentai nevaikšto. Tačiau net ir tokio pobūdžio prisiminimams nebuvo lemta užtrukti, uždelsti, nes baliaus nuotaiką netikėtai sutrikdė paštininkė Genė. Kaip priimta šilinių krašte, nepasibedusi atlapojo duris, o burną atvėrė irgi ne siauriau.
- Garbė Jėzui Kristui! Na, ir balsai, kad, duok Dieve, jog  jie kada nors atsirastų bažnyčioje giesmes giedant. Bet kur tau! Nei taip buvo, nei tai bus.
- Genula, iš kur tu? Kokie vėjai atpūtė?. Dar tik mėnesio pradžia ir nepanašu, kad būtumei atnešusi pensiją. O gal? Bet ne. Tikrai netikiu.
- Štai tavo „pensiją“. Imk ir skaityk, - ištraukdama iš krepšio laikraštį kalbėjo Genė. - Keikiu ir tave, ir tavo tokią pensiją. Sumanyk tu man - beraštis žmogelis užsiprenumeravo laikraštį, o man šešis kartus per savaitę apie ketvertą- penketą kilometrų linguoti su juo pas nemokantį skaityti Raulų Joną. Būna visokiausių cūdų, bet tokio dar netekę išgirsti. Na, ko tylite, ponai. Pasiimkite šitą melagį, šitą skaitalą, o su manimi prašau elgtis kaip šiliniams pritinka.
Man atrodė, kad labiausia viešnios žodžiai suglumino Mindaugą. Tylėjo, nepratarė nė žodžio, bet jaučiau, kad jis kitoks, negu prieš valandėlę. Ir kaip ratas sviestu pateptas neužkliudomai sukosi dėdės Jono liežuvis.
- Baik savo cirkus, moteriške. Argi nematai, kas čia? Taigi Karlonų Vinco ir Stepos Pranas. Ir Mindaugėlis, jo draugas iš Vilniaus. Sėsk, moteriške, ir jauskis, kaip Dievulio sterblėje. - Ir  jau žvelgdamas  Mindaugui į akis: - Taigi Genė... Kad ją kur, pavardę užmiršau. Puikus žmogus.  Tik tokius Dievulis nuo žmogaus prie žmogaus siuntinėja. Kas mėnesį su pensijuke ir pas mane atsiunčia. Be jos visi Šklėriai numirtų badu. Tik iš jos ir gyvenam.
- Nusenėjai. Jau ir laikraščius pradėjai prenumeruoti, - leptelėjo viešnia.
- Kokius laikraščius? - sutriko dėdė.
- Taigi žiūrėk. „Respublika“.
- Atsipeikėk, moteriške. Pirmą kartą tokį matau.
Tai buvo panašu į nedidelį stebuklą, nes per daugiau kaip keturioliką „Respublikos „ egzistavimo metų nei vienas jos numeris nebuvo užklydęs Jono ir Marės Grigų sodyboje. Net ir tuomet, kai gyventojų joje buvo daugiau- kai dar čia, kitame namo gale, gyveno ir vyresnysis Jono brolis Kazys su Marcele.
  Skaitytojas, žinoma, turi teisę suabejoti bet kokiu liudijimu. Net ir mano. Tačiau rūpi pasakyti, jog mano vaikystės metais raštingais šiame krašte buvo vadinami net ir tie, kurie nežinojo visos  abėcėlės. O tik tiek, kiek jos užteko pasirašant vardą ar pavardę. Smagu prisiminti, kad išėjęs į pradžios mokyklą, netrukus tapau „ mokytu“, nes  jau šiaip taip  galėjau iš raidžių suvelti žodį. Tad, manau, neverta stebėtis, kad ši sodyba buvo aplenkiama spaudos ir vėlesniais metais, bet dabar- prašau! Laikraštis! Argi ne stebuklas? Ir ne bet koks! Jis ne iš tų laikraščių, kurie būna ar nebūna, bet dėl to niekas nesikeičia. Tai laikraštis, kuris daug reiškia ne tik atskiro žmogaus, bet ir visos valstybės gyvenime. „Respublika“  yra respublika, sako jos leidėjai su vyriausiuoju redaktoriumi Vitu Tomkumi.
Bet dėdė Jonas šįkart  buvo ryžtingas.
- Neškis ją, Genula, atgal.  Bet ne dabar. Dabar areštuota. Po arešto, kai pasėdėsi trupučiuką, ją neškis. - Ir  jau garsiau už visus ir visiems, - Ar kas žinote, iš kur mūsų parapijon Genulė atsirado? Prilipo, įsigėrė prakaitan ir pati tapo parapijos žmogumi. Kas, kas, o ji tikrai nepasakys, kad mūsų kraštas Dievo neštas ir pamestas. Ar ne teisingai, Genula, kalbu? Geram žmogui čia gera. Ot, todėl ir tau čia gera, kad esi geras žmogus. Nešioji pensijukes ir... ko daugiau?
- Mano Jonulis jau raitas. Stikliukas, kitas ir, žiūrėk,  jau joja gaspadorius, - nusijuokė Marė.
- Joju, bobule, joju. Ech, kad taip kasdien. Arba nors kas antrą dieną.
- Argi kas trukdo? O be kompanijos neliksi. Ir kas bus ar nebus, o Genulė bus. Man su tavo „Respublika“ reikės atlinguoti kasdien. Pyk nepyk, Jonuli, bet abu su Marula išdurnėjote. Jums nemaži piniginiai nuostoliai, man sunkus kelias. Tikrai supykau, sužinojus, kad šitą  laikraštį man reikės čia tampyti.
- Nemaniau, kad kas Šklėriuose bent kiek  storesnį laikraštį paskaitinėja, o pasirodo, kad skaito. Net ir „Respubliką“, - stebėjausi.
- Sakiau gi, Pranuci, kad jį pirmą kartą matau. Kiti gal matė, bet kad skaitytų, tai irgi netikiu, - nerimo dėdė.
- Kodėl sakote, kad pirmą  kartą?
- Todėl, kad pirmą. Ir vieną, ir kitą. Abu juos  pirmą kartą  matau.
Antruoju laikraščiu dėdė Jonas pavadino „Respublikos“ priedą  „Plius Gyvenimas“.
- Va, pažiūrėk, koks iškrypėlis, - atvertęs Rimo Valeikio piešinį linksmai pasidyvijo. - Ir sugalvok taip nupiešti!
-Tai, dėde, švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius.
- Ministras? Galva dar, dar... bet rankos, kojos. Mano irgi suktos susuktos, bet dzie dzie jo dar gūdesnės ir nenorėčiau su  juo pasikeisti net kojomis, - kaito džiugesiu dėdė.
- O šoka jis puikiai. Matot? -  Parodžiau į šokančio su moksleive ministro nuotrauką.
- Tai čia tas pats? Oho! Tikrai gražus vyras. Ir matosi, kad ant kojų stovi stipriai. Bet sakyk, Pranuci, kam taip žmogų ant popieriaus bjaurinti? Ateina senatvė ir, žiūrėk, kad paties gyvenimo esi subjaurintas. Bijai išeiti iš namų, kad žmonės nematytų. O dar sako, kad laikraščiai tik teisybę rašo- pažiūrėjo į Rimo Valeikio karikatūrą ir vėl: - cha-ha-ha... Vėl nusikvatojo.
- Taip. Bet kas šį laikraštį čia skaito? - knietėjo žinoti.
Klausiamai žvilgterėjau į pašnekesio metu mus stebėjusi Mindaugą Jis gūžtelėjo pečiais, bet nieko nepasakė. „Negi galėtų kažką slėpti“, - pamaniau, gerai žindamas, kas yra  Mindaugėlio vaidmenyje ir todėl netikėtumų reikia laukti bet kuriuo momentu. Aptilo ir triukšmingai ūžavusi paštininkė, negalėjusi patikėti, kad  nemokantis  skaityti  dėdė prenumeruoja tokį storą ir  brangų laikraštį. Juo labiau, kai pensija tokia liesa.
-  Skaitys ar neskaitys, bet man laikraštį teks atnešti Ak, Viešpatie! Tiek kelio, Ir vis per  mišką. Bet ką darysi. Et, šitą dar išgersiu ir.. viso gero. Būkite laimingi.
Ir buvo, kaip pasakė. Išgėrė, užkando ir netrukus visi triukšmingai kėlėmės iš užstalės, išlydėdami paštininkę į tolimesnę kelionę. Pakėlę akis žiūrėjome į iš kiemo  išnyrantį keliuką, kuriuo su savo labai lengva kuprinę, apžergusi dviratį, greitai miškan smigo paštininkė Genė.
Pirmasis  prabilo Mindaugas.
- Manau, kad laikraštis čia todėl, kad ne tik lentas obliuotume ar malkas skaldytume  Ot, kad ir  mūsų šeimininkas- gražu  buvo girdėti, kaip juokėsi, žiūrėdamas į pono Monkevičiaus šaržą. Ir jeigu teisybė, kad juokas prailgina žmogaus amžių, tai vien dėl to verta namuose turėti tokį laikraštį.
- Gal. Bet, sudie, Genula. Dėkui už laikraštį, - pakėlė dėdė ranka ir mojavo nuvažiavusiai paštininkei, o paskui paslaugiai paėmė Mindaugą už parankės.
- Ten, mūsų vieta, Mindaugėli, ten,  Einame. O Šklėriai tegu išgirsta, kad  Raulų Jonas dar  gyvas.
Kas gera vyną, alų,
Tas vyras ne kvailys,
Kas myli seną paną, -
paleido iš gerklės dėdė ir mes nepasiskubindami vėl suvirtome į pirkią.