užmarštis

Tamsa alėjoje prigludo liepžiedžių prikvėpus,
tik akys paukščių mirksi, delčią geria,
ir šalta man anapus sapno seno,
o kojos rasose, širdis iš brazdo nerias.

Pamiršęs dieną žvyrkeliais rupiais keliauju,
keliai susipina, ir vėl ištįsta miegas –
iš liepos kanklių, paliktų lig ryto, švinta
gedėjimas naktų, mėnuliui pučiant švilpą.

Glaudžiuos prie medžių debesin įkritęs,
žoles žirgai papilvėmis nubrauko -
alėjoje senoj, kad liepžiedžius pamirščiau,
man iš voratinklių vėl laumės pina tinklą.