Kelias (arba, tiesiog - dienoraštis)

(III)


Mūsų žvilgsniai susitiko, kai netikėtai iš albumo iškrito viena svarbi abiems nuotrauka.

Pro langą šviečia skaisti birželio saulė. Nuotaika pakili, visi dar jauni ir žvalūs, neprislėgti rūpesčių ir vargų. Užstalės linksmybės – mano dukters krikštynos. Suteikėme jei Karolinos vardą – babytės vyro, mano senelio atminimo garbei.
Mažulytė Karolina – mano patėvio Stasio rankose. Geros dvasios ir niekada neieškodavęs žodžio kišenėje patėvis atsirado tik tada, kai man buvo aštuoniolika metų. Ilgai laukiau jo kaip išganymo ir padėjėjo mamos ir babytės ūkyje. Teko kartu dirbuotis šienapjūtėje, bulviakasio metu, pagaliau kolūkio veršelių fermoje, kurioje jie abu dirbo ir pirmavo...
– Stok į komunistų partiją, – ne kartą Stasį skatino kolūkio partorgas. – Gausi medalį už gerą darbą.
– Nusišikt man ant to medalio! – tiesiai šviesiai sakydavo Stasys. – Kam man jis – nei jis šildo, nei ką!
Partogas mamos nekalbino stoti į partiją, nes puikiai žinojo jos tėvuko, mano senelio, praeitį. Jis, spaudžiamas bėdų, išvažiavo dirbti į Amerikos anglių kasyklas, palikęs čia, Lietuvoje, savo šeimą. O ir grįžęs neturėjo ramybės nuo nuolatinių kėkėbistų persekiojimų, kol pagaliau neištvėrė ir ryžosi savižudybei.

Mamos akys sudrėksta, bet ji niekada nerodo viešai stipraus susijaudinimo – paslepia savyje, užsidaro.
– Taip, Stasys buvo geraširdis ir dosnus visiems, – mėginau nutraukti ir taip užsitęsusią tylos pauzę. – Ir mano vaikai, juo didžiuodamiesi, sako, kad jis – geriausias ir mieliausias senelis, tačiau...

Tą saulėtą šienapjūtės dieną Stasys pasijuto blogai ir grįžęs namo prigulė. Nežinia, kiek jis gulėjo, bet mama grįžusi iš lauko, rado jį ant grindų sukniubusį. Daktarai jau nieko nebegalėjo pagelbėti. O jam buvo tik penkiasdešimt penkeri!
Gerai  atsimenu, kaip mano vaikai eisenos priekyje pagarbiai nešė fotografiją, kaip kaimo vyrai, niekieno neprašomi, iškasė duobę, kaip dar po netekties gyvenau pas tave, mama, kad tu apsiprastum...
Šiandien sugrįžęs tėviškėn visad aplankau, visuomet uždegu žvakelę Stasio ir babytės amžinojo poilsio vietoje.

Laiko ratas skuba, bėga, atmintis tai vėl užklimpsta kasdienybėje, tai vėl nuslenka kažkur nežinoma kryptimi...

... Gruodis, tačiau šalčio nė gramo, paskutiniai daiktai, paskutiniai žvilgsniai į dabartį, į ištuštėjusį namą ir sodybą.
– Laikas, – pasakiau ryžtingai, nors pats jaučiau kažkokį nežinomybės nerimą ir  jaudulį. – O kaip gi čia viskas išliks?

Per naktį pliaupęs lietus apstojo, liko paskutinis žingsnis, paskutinį Sudiev pasakyti mamai: Sudiev gal ne ant visados? Privalome tikėti...



(IV)


Duobėtas lygumų žvyrkelis vinguriuoja it žaltys pro miškelius, laukus  link Audruvės upelio...

Pro debesis išlindusi saulė raudonai nuspalvino horizontą, nuogas pakelės medžių viršūnes.
Važiavome tylėdami. Mama vis dairosi aplink, norėdama dar sykį viską gerai apžvelgti, įsiminti kiekvieną peizažo detalę, apčiuopti tos žemės pulsą, užuosti kvapą...
Mašinos bagažinėje ramiai tupėjo du kiemsargiai šuneliai – mamos paskutinis turtas. Gaila buvo atiduoti juos į gyvūnų prieglaudos namus, o ir mama norėjo, kad jie važiuotų kartu.
– Mama, ar pameni kaip tame lauke ganėsi avys ir mažas poni, - mėginau užvesti jei dominantį pokalbį.
– Ja, ja, – pritarė mama Žemgališka tarme. – Ale ir aš norėč tokį poni turėt. Va, ant ja jodinėč  i milėč. Daba jis musiau jau i kūtėj, kad nesimata niekur, - pragiedrėjusia nuotaika išpoškino.
Po ilgokos pauzės atsidususi, pridūrė:
– Bet daba, man jau nič nieka nebereik. 
– Reikia, dar daug ko reikia, mamyte, - bandžiau nutraukti pesimistines mamos mintis. – Va, apsigydysi ir pavasariop vėl atgal dardėsime.
Mama nieko neatsakė, tik palingavusi galvą vėl įniko dairytis aplink. Saulės diskas pasišokinėdamas per švino spalvos debesis lėtai slinko į vakarus, kai pasiekėme tikslą – Audruvės upelio tiltą, o jau ir ten, ranka paduot – seniai nebūtuose namuose.

Grįžtame pagrindine gyvenvietės gatvele, pavadinta skambiu pavadinimu – Vyturio. Mama akimis apžvelgia kiekvieną namą, kiekvieną medį, ar obelį pakelėje, juk penkerius metus nebūta. Niekas negalėjo pasakyti, kodėl mama nenorėjo čia atvažiuoti, apsilankyti nors retkarčiais. Gal, kad liko skaudūs prisiminimai  Stasiui mirus, gal slėgė vienatvės poreikis, kai į tą namą atsikraustė dukros šeimyna? O gal ir dar kitos nežinomos priežasyts paskatino save „išsitremti“ – užsidaryti.

Štai ir namas: dvi plačiai išsišakojusios eglės, kuriąs mama su amžiną atilsį Stasiu pasodino, kaip ir obelis, kriaušę, jazminų krūmą, kuris kasmet pasipuošia gausiais baltais kvepiančiais žiedais, visai po svetainės langais. Tujų gyvatvorės nebeliko, nes jos peraugo, išsikerojo ir užstojo saulės šviesą sodui ir namui.
Viskas dabar čia pasikeitė, netgi kiemas, kuriame laisvai bėgiodavo vištos, gagendavo žąsys ir pasipūtėliai kalakutai. Dabar kiemas išpiltas skalda, išbetonuotas, žodžiu – šiuolaikinis. Nebeliko priestatėlio malūnui, aviliams ir žemės ūkio padargams – dešimt žemės hektarų išnuomota žemės ūkio bendrovei, kuriuos Smetonos laikais nusipirko mamos tėtis, sugrįžęs iš Amerikos anglies kasyklų.

Saulė jau iki pusės pasinardino į horizonto aureolę, jau greit greit visai panirs į prietemos rūko skraistę. Tolumoje, it laikrodžio rodyklė skendi violetinių debesų apšviestas nedidelio miestelio bažnyčios bokštas, virš kurio garsiai krankdami suka ir suka ratus varnų būriai. Niekas nežino ir nenumano, kodėl, būtent, varnos taip dažnai sukasi aplink bažnyčią, o paskui, vos saulei pasinardinus už horizonto linijos, nutūpia ant miestelio kapinių medžių nakvynei.
„O gal tai – pasiklydusios ir niekur nepritapusios vėlės? “ – ne kartą toks klausimas iškildavo man, kai gyvenau čia, o dirbau šiame miestelyje.

– Pagaliau atvažiavom, mamyt, - su palengvėjimu ištariau.
Mačiau, kaip mamos veidas pablyško išlipus iš automobilio, kaip nestipriomis sukaustytomis kojomis žengia savo kiemu, durų link.
„Įdomu, ką ji dabar galvoja? “ – šmėstelėjo mintis. „Nors taip niekas niekas ir nesužinos“.

Iki paskutinio atodūsio... Iki paskutinės savo stotelės...


(b. d.)