po mokačino

mano spintoje
nėra racionalumo antklodės
gal todėl nerimas
apžioja
čiulpia iš lėto
niekur nestringa
kartais staigesniu judesiu
priverčia įsitempti

tu tenori kad jis baigtų
greičiau nei ateis rytas
kuriame jau bus suvalgytos
visos akimirkos apie tave
kuriame veidrodis pamiršo
kaip atrodai
todėl transliuoja tik triukšmą

o rytas
mikčioja
naujomis kalbomis

nebe taip pesimistiškai
ir per sudėtingai kad suprastum

kokie mes debilai
kad mūsų
dar nėra