Priešaušris Jono ir Marės Grigų sodyboje

          Naktis buvo bemiegė. Pavargusiam žmogui taip paprastai neatsitinka, tačiau nepaisant pastangų užmigti, atsigauti po kelionės  iš Vilniaus ir joje patirtų  įspūdžių, akys ir mintys buvo jautrios, gyvos. Mintys ir jausmai- sau, kūnas- sau. Pabandai pakelti ar bent pajudinti ranką ar koją- skauda. Bent kiek sukteli, krypteli kaklą, liemenį- irgi skauda. Skaudėjo nuo kiekvieno krustelėjimo. Todėl  buvo aišku, kad reikia palikti dėdienės nakties poilsiui paklotą lovą ir patyliukais, pasistengiant nieko nepažadinti, išslinkti pro duris. Neatrodė, kad galėtų nepavykti, nes su Mindaugu buvome apnakvyditi  ištuštėjusiame namo gale, kur anksčiau gyveno kita šeima.   
    Caktelėjo nedažnai varstomų durų velkė, tyliai cyptelėjo vyriai. Buvau tikras, kad Mindaugo miegui toks nekaltas triukšmelis nepakenkė, o pats katės žingsniais išėjau iš priemenės į kiemą ir sunkiomis rankomis užrėmiau tvoros strypus. Galvon toptelėjo, kad užrėmiau juos labai panašiai, kaip tai mano vaikystėje darydavo kaimo vyrai. Dažniausiai pavakary, tuomet kai jie būdavo pavargę, tačiau kažkoks  bendruomeninis įpročio paveldas įsakmiai paliepdavo nepraleisti progos pailsėti tradiciniu būdu užmetus rankas ant tvorų. Tvoras apsikarsčiusių vyrų paveikslas išlieka įdomiai reikšmingas Šklėrių kaimo peizaže. Ir pasakytina, kad šio krašto dzūkai- ne tik šilų, bet ir kopų žmonės. Gaila, bet taip atsitikę, kad nedaug kas įtaria, jog jų kraštas užgultas giliai įmigusiomis kopomis. Jau ilgi tūkstantmečiai, kai jos negali atsibusti, vis ilsisi, dažniausia užžėlusios šilais. Šklėrių kaimas irgi yra jų pašonėje.
    Priešaušrio vėsa tyliai skverbėsi į kūną, kraują. Smegenys pradėjo atrajoti tolimesnės praeities nuotrupas, bet tingiai, vangiai. Neįmanoma nutuokti, koks peizažas ar atsiminimų paveikslas iš tų atrajų būtų galvoje susidėliojęs. Kita vertus neužteko ir laiko, kadangi, palikęs lovą, į rugsėjo 3d. priešaušrį  įsėlino ir Mindaugas.
    - Ar jūs taip visuomet? Rankos ant tvoros, galva ant rankų. Galbūt taip kojoms lengviau, bet taip nepailsėsite, - pasakė.
    - Tikriausiai. Bet čia gaiviau, negu lovoje. Ir nuotaikingiau- bus smagu žinoti, jog saulės šviesą pasitikau atmerktomis akimis.
    - Klausiu, ar jūs kiekvieną priešaušrį taip?
    Mindaugas priėjo iš priešingos tvoros pusės ir ją irgi užgulė.
    - Oi, ne. Net neatsimenu, kada taip buvo. Vilniaus priešaušriai dažniausiai užtinka miegantį. Nubusti ir pasikelti iš lovos ten man nelengvas darbas.
    - Nenorėčiau tikėti. Bet ištvermės ir sveikatos jums nestokoja.
    - Taip manote?
    - Sveikas žmogus todėl ir sveikas, kad sveikata sugeba priimti bet kokioje būsenoje ir aplinkoje. Ir vis tik, kas, pone Pranai, atsitiko, kad šiąnakt toks bemiegis?
    Mindaugo ir mano galvos, iškilusios virš tvoros Šklėrių kaimo vyrų pavyzdžiu, niekuomet iki tol nebuvo taip arti viena kitos. Nežinau, ar toks vaizdas, toks įspūdėlis turi įtaigos protui sukrutinti. Tikriausiai, kad ne. Ir ne todėl panūdau sužinoti, kokios mintys narpliojasi Mindaugo galvoje. Atsiminiau, kad jau kelios dienos, kai mudu susitikome ir pasiliekame kartu, tačiau vis dar nežinau, kas jis, kokia padermė iškėlė tokį dručkį druskai ir duonai valgyti. Nevengė kalbėti apie save, bet laikysena buvo iškalbingesnė ir, būdavo, pamanydavau, kad Mindaugas taip elgiasi ne savo valia - kažkas stipresnis, bet nematomas stovi už nugaros ir budi jo kalbos ir poelgių sargyboje. 
    Sakau, niekuomet nei dabar, nei anksčiau nebuvau ir nesu tvirtai įsitikinęs,  kad pagal žmogaus galvos išvaizdą, jos „skaptuotę“ įmanoma atspėti polinkius ir net jo profesiją. Bet tą kartą lyg kažkas gundė - panašu, galvojau, kad pagal forma Mindaugo galva priskirtina Romos bažnytininkams. Bet toks įspūdis buvo nesutupėtas, nes jau po sekundėlės  prieštaravau - ne. Anieji pernelyg pedantiški, skrupulingi savo galvų priežiūrai. Ot, kad ir Lietuvos vyskupų galvos. Kaip žaisliukai. Lyg dangaus angelų nuglostytos. Mindaugo galva ne tokia ir jau buvo, kai atrodė, jog ką tik per ją viesulas praūžė. - plaukai ištaršyti, suvelti, suguldyti bet kaip ir nepamanysi, kad jos šeimininkas bent kiek dažniau pasižiūri į veidrodį. Mindaugo galvai pritiktų popiežiaus mitra, tačiau uždėta ant jos ilgai neišsilaikytų ir nukristų žemyn.
    Nedrąsu buvo Mindaugo galvą priskirti kariškių luomo žmonėms: po uniformine kepure ji  pasijaustų it belaisvė įkišta kalėjimo vienutėje. Ir tuomet toli, toli blykstelėjo - gal jis mafijozas. Šio polėkio žmonėms priimtinos bet kokių formų galvos.
    Bjauriausia dabar prisipažinti, kad pirmą kartą nuo susitikimo su Mindaugu pasijutau įtarus iki nusižmoginimo  Ot, būtų koks biesas įtaigiau kuštelėjęs į ausį, kad panašiomis kaip Mindaugas galvomis apdovanoti žinomiausi žmogžudžiai ir kas žino, ar nebūčiau suklusęs, ar nebūčiau užkibęs- negi? Ar nebūčiau panūdęs atsiminti - ar ir tas, kuris Kaune nužudė ir supjaustė į gabalus savo draugą ir dėl ko buvo pramintas Zenonu Skerdiku?
    Matyt, kiekvienam iš  mūsų prireikia specialios, tik jam skirtos pamokos, kad kuo sąžiningiau suvoktume, jog nepažįstant žmogaus, nežinant kokį lemties kryžių jis nešioja, bet kokie įtarinėjimai tik apnuogina savo paties dvasios ne kokį atvaizdą. Bet buvo kaip buvo ir manęs dabar neguodžia net tai, kad tokia niauri dvasios nusiteikimo  būsena tuomet užtruko labai neilgai.
    Mindaugas nujautė kokia juoda, gūdi nepasitikėjimo juo akimirka blykstelėjo mano spėlionėse. Abu kuri laiką  tylėjome, o jam prakalbus, išgirdau:   
    - Ką bepadarysi, žmogau. Reikia būti kantriam ir, sakyčiau, net ne širdimi, o tiesiog dangumi siekti to, ko labai nori. Savo tikslo siekiau daug metų ir atkakliai. Manau, kad dabar esu netoli jo. Na, gal metai, gal kiti užtruks, bet bus diena, kai į širdį įkvėpsiu Lietuvą, - kalbėjo ir kalba paprasta, natūrali, jog neginčysi, kad ji ne apie žmogaus  kasdieną. Užkėlė ranką man ant peties ir spustelėjęs: - Nemanyk, Pranai, jog nesuprantu, kad kantrybė neparastai sunkus dalykas. Labai sunkus. Ji man primena Kristaus kryžių, bet tik jos, tik kantrybės pastangų valia žmogus net pas Dievą ateina. Ne tik prašyti, bet ir pareikalauti, priminti, kad jis yra Jo kūrinys ir turi teisę į pasaulio ir Visatos kūrimą kartu su juo.
    Man, vaizdžiai kalbant, iškritusiam iš Radijo karietos, panašių kalbų, suprantama, netekę girdėti. Ir šie jo žodžiai vargiai galėjo sudominti buvusios Radijo karietos buvusį vežėją. Kitokias atvejais toks pakalbėjimas lyg papliauškėjimai botagu, bet manyčiau, kad čia ryžtingai suveikė arba atsitiktinumas, arba mažmožis arba.. Kažkas truktelėjo už liežuvio ir privertė pasakyti:
    - O Mindaugai, o karaliau...
    Kitų žodžių neatsirado. Gerklė užspringo sausra. Pasaulis keitėsi mirksnyje ir mačiau, kaip pamesdamas natūralią spalvą mainosi Mindaugo veidas. 
    - O karaliau?  Regis, taip pasakėte? Negi galėjau neišgirst? - Ir galingo stoto vyras nutilo. Priešaušris keitėsi į aušrą ir jos šviesa nedrąsiai dažėsi miškas, tarpumiškių laukeliai, dažėsi Jono ir Marės  Grigų sodyba su jos apsenusiais  pastatais ir sukrypusia tvora. Ir, ak, kokia tyla! Ji turbūt ir Mindaugą nutildė. Aplink sodybą išsikerojusiose pušyse turėjo sutuksenti geneliai, bet jie tylėjo. Prasidėjęs ruduo irgi gėrėjosi tylos himnu - upeliai negurgia, akmenys nekalba, miškas neošia. Net ir gaidys užmiršo užgiedoti. Tai susikaupimo tyla ir žmogaus, ir aplinkos. Argi galima buvo numanyti, kokius žodžius ir kaip juos kalbės Mindaugas?
    - Čia tai bent! Viešpatie, pagaliau išgirdau tai, ko taip labai laukiau, Dėkui, Viešpatie, kad leidi pasilikti, - džiaugėsi Mindaugas, šviesdamasis kartu su aušra. O kai atsigavo, kai nuleido akis, tai išgirdau: - Atsitiko  nuostabus dalykas, Pranai. Toks realus, toks neišreiškiamas žodžiais, kaip šį tyla. Tik nemanykite, - kalbėjo, - kad užsimiršau. Man negalima užsimiršti. Prireikė laiko, kad gerai įsiminčiau,  įsidėmėčiau dangaus dovaną.  Pasakėte „O Mindaugai, o karaliau“ ir šis kreipinys įpareigoja mane kitokiam  buvimui čia.
    Sąmonė buvo bejėgė. Įsitempęs kūnas juto, kaip venomis sparčiau teka kraujas. Gerklėje vis dar sausra, o klausimas - „kas čia vyksta? “ - draskė smegenis ir įprasto pasaulio vaizdas neskubėjo sugrįžti į save.
    - Suprantu, kad nelengva suvokti įvykio nepaprastumą, - atsakydamas į mano savijautą, kalbėjo Mindaugas, - bet tai nesumenkina jo esmės. - Pasuko galvą dešinėn, paskui kairėn ir prislopintu balsu: - Saugumo sumetimas, mielas Pranai, buvo sutarta, kad pasiliksiu ten, kur bus ištartas šis kreipinys. Ir štai įvyko –„ O Mindaugai, o karaliau“, - pasakėte. Toliau žinote.
    - Jaučiu tik, kad kažkas atsitiko, - sulemenau.
    - Man leista pasilikti čia. Argi galima aiškiau?
    Mindaugas paaiškinimą nurijo lyg gurkšnį oro, kuriuo nesunku užspringt ir užsidusinti, bet jis padėjo Mindaugui suprasti, kad tai, kas aišku jam, man vis dar neaišku.
    - Kada, pavyzdžiui, skaitote laišką, tikiuosi nesisavinate jo žodžių. Ir kreipinys „O Mindaugai, o karaliau“- jis jums pakuždėtas. Jeigu norite – jis jums parašytas. Ir jūs jį puikiai perskaitėte.
    Žodį „perskaitė“ Mindaugas ištarė aukštesniu balsu. Tai nereiškė, kad ragina kilstelėti akis į dangų, gal net atsiminti: „Pradžioje Dievas sutvėrė dangų ir Žemę. “  Neslėpė, kad šis priešaušris Jono ir Marės sodyboje padarė ji laimingesniu, kad jis sutrumpino laiką iki dienos, kada į „širdį įkvėps savo Lietuvą“. Tačiau atidesnės akys net tokioje Mindaugo nuotaikoje galėjusios pamatyti, kad ne visi šešėliai išsisklaidė, nusitrynė, pradingo. Kitus kažkas prilaikė ir jų dėmės margino jo nuotaiką.
    Kai atviraširdis žmogus priverstas slėptis nuo viešumos, jam ypatingai nelengva nutylėti tiesą ir dar sunkiau užniūniuoti kitų pastabumą neparodant kad jo elgsena – ne visuomet vien tik jo, kad ji solidžiai pakoreguojama aukštesnių įtaigų. Ir atsimenu:
    -Nesmagu, kad artimiau susipažįstame gan toli nuo pirmosios susitikimo vietos . Bet, kaip sakiau, ką bepadarysi, jeigu pagal Jurgį ir kepurė. Nežinojau net, kad būtent Jums bus lemta ištarti tuos žodžius. Ir- kur? Gimtuosiuose Šklėriuose, kur „ir juoda pluta- pyragas>“ Man tai irgi šventė, nes nepaisant kur bebūtų mano gimtinė - čia irgi Lietuva, - kilstelėjo ranką aukščiau galvos ir tai buvo ženklas, kad ne grybauti ar uogauti užklydo, juolab- ne  bimbinėti.  Darbo bus daugiau, negu daug.
    - Išeitų. kad kreipinys „O Mindaugai, o karaliau“ lyg slaptažodis. - bandžiau aiškintis, ar suvokiu Mindaugo kalbą taip, kaip reikia. Kažkas mane, pasirodo, pasirinko svarbiam  darbui ir suprantu, kad ne bet kas ir ne pripuolamai, o reikėjo darbais ar kažkokiomis savybėmis, gal net gimtine įsiteikti, būti pranašesniu už kitus, kad  pakuždėtų tuos žodžius, tą lemtingąjį kreipinį, taip šauniai nudžiuginusį Mindaugą.
    Kas  bet kiek geriau mane pažįsta, neblogai žino, kad įmantresnių dalykų suvokimas mano galvoje išsiskleidžia lėtokai. Ne išimtis buvo ir anas kartas. Bet ūmai kūną krestelėjo lyg palietus elektros srove - Viešpatie, betgi gimtojo kaimo, o ir visos Lietuvos pakraštėlyje esu kartu su .. Taip, taip..  Esu kartu su Lietuvos karaliumi Mindaugu. Jaučiau, kad ir galvoje, ir širdyje atsiranda daugiau erdvės. Kažkas iš ten- turbūt labai nereikalingo-nešdinosi lauk. Nebeliko net nusistebėjimo, kad negali šitaip  būti. Neliko net mažiausios abejonės  dėl sunkiai įsivaizduojamos tikrovės. Buvau ten, kur buvau ir Lietuvos karalius Mindaugas taip pat ten -be karūnos, be karališko drabužio, be kariaunos, be palydos, be tarnų. Karalius buvo nuogas, o savo išvaizda, bent žiūrint mano akimis, labai priminė Lietuvai žinomą politiką Antaną Terlecką. Gražus, drūto ir aukšto stoto, atviro veido, ieškančiomis mėlynomis akimis. Bet liežuvis, kaip Terleckui, Mindaugui kalbant neklupinėja. Tai ypata iš nedažnų Lietuvoje vyrų, kurie bent kur nesimėto ir nesileidžia bent kieno  pastumiami. Paprastai juos surandi ten, kur jiems patiems patinka būti arba kur juos nutremia galingesnė jėga. Bet politikoje jie beveik visuomet nuogi.
    - Karaliau Mindaugai- pasakiau, atšokęs nuo tvoros ir atatupstomis nusitolindamas iki karališkai pagarbaus atstumo, - Karaliau Mindaugai, ačiū kad...
    - Nereikia, - nepasikeitusiu balsu, bet valingai nutraukė padėką. - Nereikia ne tik dėkoti, bet, gink Dieve, dar labiau nereikia, kad kas nors išgirstų, jog šiose kelnėse ir siurtuke yra tas, ką dabar žinome tik mudu abu, Pranai. Dabar jau abu.
    Mindaugas atsiduso ir mačiau, kaip jo sieloje pasitenkinimo atšvaitai dar labiau išsiplėtė, užkliudydami ir kabėjimą: - Kaip nuostabu, kaip gera, kad pagaliau nors vienas žmogus žino, kad esu tas, kas esu. Beje, Pranai, - pasakė, - džiaugiuosi, kad lemtis suvedė mūsų kelius ir nėra  priežasties, kad jie būtų išskirti.
    Tylėjau, bet šį kartą jau kitaip. Tylėjau nujausdamas, kad nepaisant  kokie įvykiai ir posūkiai užklups ateityje, padarysiu viską, ką gali padaryti septintą dešimtmetį bebaigiantis žmogus, kad nebūčiau kaip musė iš barščių išdrėbtas iš rato, apibrėžto Dievo pirštu. Išlikti jame neatrodė paprasta. Tai jau buvo ne anasis Mindaugas- žmogus, su kuriuo bendrauti nebuvo sudėtinga, pirmiausia jis karalius ir tik paskui žmogus. Liežuvį stingdė ledas, o gerklėje, įsimetusi sausra džiovino žodžius ir kalbą- ką bepasakydavau, atrodydavo  vis ne taip, vis negerai, o geriau nemoku, nesugebu. Bandžiau padėtį gelbėti tylėjimu, bet tapo akivaizdu, kad tylėjimu žmogus pasižemina ne tik save, bet žymiai labiau pažemina kitus.
    Tai ką daryti?
    Tuomet dar nenuvokiau, kad klausimas sudėtingas ir skaudus visai Lietuvai ir pirmiausia todėl, kad jau daug metų, kai ji be karaliaus. Prideramos tarnystės karaliui tradicijos neišpuoselėtos. Ir net neatrodė, kad kada nors jos galėtų prireikti.
    Prireikė. Bet tuomet apie tai galvoti nebuvo laiko, nes kažkur toli sąmonės gilumoje neblogiau negu Virginijus Noreika uždainavo:

Pakalbinu save mintim ir, regis,
Platus pasaulis kuriasi iš jos.
O, nemanykit, žmonės, kad melagis -
Glaudžiuosi prie sugrįžusios svajos.
Ir baltas popierius, nustebęs girdi,
Kaip jį man kužda ilgesiu į širdį.
Ir nesvarbu, kad nors žinai geriausia,
Kad viskas liks, kaip liko po kitų,
Kad nieks tavęs neklausė ir neklausia-
Išeisi ir negrįši vieškeliu liūdnu.
Ir vis dėlto, kol sugebi mintyti,
Tai visos žvaigždės tau, Martynai, švyti...