Žmogus su keturiomis širdimis

Taip. Gyveno kartą toks žmogus ir turėjo keturias širdis: vieną kojoj, vieną pačiam galvos vidury, trečią kairiojoj plaštakoj ir paskutiniąją ties skrandžiu. Neturėjo širdies ten kur pridera.
Ir dėl to tas žmogus nuostabiai žaidė futbolą, rodėsi galėtų valdyti kamuolį užsimerkęs, atlikinėti juo beprotiškus piruetus ore. Jis visada žaisdavo puolime, jo koja darė stebuklus.
Ir dėl to tas žmogus buvo labai protingas, jis jautė didžiausią aistrą skaičiams, fizikai, molekulinei pasaulio sandarai, statistikai, laikraščiams, faktams ir kriminalams...
Ir dėl to tas žmogus nuostabiai grojo smuiku, galėjo atlikti sudėtingiausias improvizacijas, pirštai rodėsi patys lakstė stygomis, klausytojai likdavo apstulbę.
Ir jis buvo tikras gurmanas, nusimanė apie maistą daugiau nei geriausias geriausio restoranų tinklo virėjas ir pats  gamino nuostabiai, o labiausiai mėgo midijas ir chardonnay vyną, kartu su čilietiško cigaro dūmu.
Ir dabar šį temstantį vakarą gulint ant savo naujos sofos man išties liūdna ir gaila šio žmogaus.
Jis gyvens ilgai ir numirs sava mintimi, nepaklius po netikėtai iš už posūkio pasirodžiusio automobilio ratais, atsispyręs koja jis vikriai stryktels ant šaligatvio prieš pat jo nosį. Jis niekada nenukirps klaidingo bombos laidelio, protas visada skaičiuos tiksliai, ranka nesudrebės. Ir jo niekada niekas nenunuodys, užuos nuodus iš dešimties metrų atstumo. Tad kodėl man jo gaila?
Tiesa, man dar labiau gaila žmogaus, kuris turėjo keturias širdis krūtinėje. Keturias vietoj vienos. Jis nusišovė pernai savo mamos klėtyje.
Pamenu buvo tamsus vakaras, virš galvų ratus suko pulkas varnų, pamenu tuomet ėjau į degalinę nusipirkt cigarečių galvodamas, kad ruoduo tinka mirčiai.