Apie pasaulį, atramos tašką, ir galėjimą jį apversti, tik kitokia forma;

• • • • • • • •
                        Nevertas
                        nieko tavo tas šventumas, kol šventumu matuoji
                        Šviesą –

                        mintis, maldas, supilstytas ir pilstomas
                                                    į piltuvėlį kiaurą,
                        kuris negali būt ne kiauras – nes nebūtų  piltuvėlis, 


                            visai taip pat, kaip
                            niekada
                            negali
                            nebelikti, nieko švento,
                            šiam pasauly,
                                                  net ir tada!!!
                            kai nebelieka nieko švento,
                            esančių jame, ir suvokiančių tą pasaulį savyje,
                            širdyse.

                        Nes vien tik tai, kad jie yra gyvais  –
                        Jau šventa;
                        Idant
                      (pati) Gyvybė – ji  šventa...

                            Nors jie ir tvirtintų, kad tai nėr šventa
                            nuodėmingame pasauly – suabejotų,
                            kai tik būtų pasikėsinama į jųjų ją...


                      O Žemė, juk yra gyva, žalia,
                                                          po Saule...
                            Gyvybė Žemėje - Stebuklas.

                            Žemė – ji šventa...
                                    • • • • •
                      Ir jeigu tu manai, kad nebeliko nieko švento šiam pasauly – šventumas tavo tokis, nieko vertas  –
                                                    juk Planeta
                                                                    Gyva...