Kelionė į Šklėrius (b)

    - Didžiausia Dzūkijos upė? - paklausė Mindaugas it būtų nusileidę iš kitos planetos. Žinojau, kad dėl žinojimo to klausti jam nereikia, bet atsakiau labai rimtai:
    - Taip kažkodėl sako, bet atsiminkime, kad per Dzūkiją  teka ir Nemunas. Bet blogiausia, kad  tikrai čia ne ta vieta, kur norėtųsi kalbėti apie Merkį. Net sunku patikėti, kad tai upė. Springsta žodžiai, kai sakai, kad tai Dzūkijos upė. Laimė tik, kad melioratoriams viso Merkio į karstą nepavyko įsprausti. Nežinau, kokiu būdu sugebėta atsigauti, bet pakeliui į Nemuną, Merkys daug  kur tiesiog žavus.
    - Tačiau Mindaugo galva jau buvo užimta kita kuo. Per jo kaktą nusibrėžė kelios raukšlės ir akiduobėse akys  nusileido giliau. Slogi buvo ne tik upė. Melioratorių įrengtos pievos nugeltusios, džiūstančios, gausiai kurmių suraustos ir skaudėjo sielą matant, kad sausros troškulio nebegali numalšinti  ir upės. Net ir ši, Dzūkijos didžiausioji. Tas pajuodęs vandens gurkšnis, kuris ten bolavo, tik varlei pakvaksėti. O! būtų galingesnė atmintis, tai gal atsimindamas žmogus sugebėtų pasišlykštėti savimi, savo veikla taip sudarkius,  paniekinus gamtovaizdį. O be ilgesnės atminties žmogui neretai atrodo, kad tai, kas yra, pasiimta iš Dievo rankų  ir nusikaltėlio jausena neatsiranda.
    - Piktinamės, kad taip negražiai atrodanti upė, bet juk ir žmogaus atmintyje daug netvarkos, pone, - kreipėsi į mane  Mindaugas. - Ar jums niekuomet netekę galvoti, kuo privalėtų pasireikšti žmogus, kaip dieviška būtybė? Daug kas rodo į jo kūrybinius sugebėjimus. Aš manau  kitaip – visų pirmiausia  žmogui reikalinga absoliučiai tobula atmintis. Ir ypatingai, jeigu jis gyvena tūkstantį ar daugiau metų.
    - Šimtą ir daugiau? Turbūt taip norėjote pasakyti.
    - Aš nesuklydau. Tačiau, deja, ir šimto metų nesulaukus, dažno žmogaus atmintis  it kirmgraužų išėsta.
    - Jūs teisus. Man iki šimto dar beveik  keturios dešimtys, o atmintis iškinivarpota  taip, kad  vakare jau nebesugebu atsiminti, ką ryte valgiau.
    - O ką sakytumei sulaukęs 1000 metų?
    - Kam kvaršinti galva tuo, ko nėra ir negali būti.
    - Didžiausia nelaimė, kuomet nesugebi atsiminti net labiausiai rūpimų dalykų. Bet ar man  jums apie tai kalbėti- juk ne aš, o būtent jūs, pone, sumanėte Radijo karieta pasivažinėti  ir  kitus pavežioti po praeities laikus. Nuvažiuoti bent 100 metų atgal. Bet kodėl ne bent 100 metų į priekį,? Kodėl knietėjusi ne ateitis, o praeitis?
    Šitokie klausimai mane trikdė. Iš Mindaugo  balso supratau, kad jie ne dėl kalbos, kad už  jų nugulę toliai ir jam norėtųsi, kad jie nebūtų  paslėpti laike.
    - Mano didžioji svajonė, - tęsė  jis, - tai atsiminti. Viską. Nemanau, kad pavykus viską atsiminti kirmgraužos iš atminties nepersimestų į kitas žmogaus sritis, tačiau tai būtų mažesni praradimai. Ar kas atsimena, kaip prieš 1000 metų atrodžiusi kad ir ši upė?
    - Kuomet tiek neišgyveni, dėl to kirmgraužų nereikia uiti.
    - Žinoma, bet žmogaus atmintis privalėtų būti paveldima iš kartos į kartą. Iš amžių į amžius. Aš apie tai. Jeigu ilgiau žmogui neįmanoma gyventi, tuomet.. ką gi, gyvenkim, kad ir tiek, kiek sugebame, bet atsiminti privalom ir už tuos, kurie gyveno prieš tūkstantį ir daugiau metų. O gal jūs kitaip manote, Pranai?
    Mindaugas mane pirmą kartą pavadino vardu. Ir toks netikėtas dalykas lyg ir papuošė mano akims lyg tol nykiai atrodžiusį gamtovaizdį; išgyvens pieva, išdžiovinta sausros ir išrausta kurmių, išgyvens Merkys, pakeldamas vandenį, ir nors pamaži, bet išsikreivos, išsiraitys kanalo  krantai ir upė atsigaus jai būdingais vingiais. Ir darėsi įdomiau girdėti ir tinkamai suprasti apie ką Mindaugas kalba, panūdo skatinti jo kalbą, kad  neužgestų lyg degtukas, neįkūrus laužo. Ar jo kalba nereiškia protesto, kad  šiandien yra  kaip yra.  Ir atsirado dialogas. 
Aš   Dzūkijoje, sakoma, nevaryk, žmogeli, Dzievulio medzin. Ir iš tikrųjų- nevarykim.. Ką davė- turėkim. ir dėkokim, kad turim. Kitaip nebus. Žmogaus atmintis irgi tikriausia pagal jo brėžinius.
Mindaugas   Aš Dzievulio nevarau medzin. Aš tik įtariu, kad Dievas žmoguje paslėpė daug jo dieviškumui reikalingų apraiškų, kurių vis dar nesuradę. Gali juk būti, kad vieną kartą krapštelėję smegenyse ar kitur, nustebsime, kad buvome tokie apsileidėliai ir geriau nepaieškojome paslėptų savo galių. Ir viena jų- atminties galia. Štai stovim kad ir čia, ir dūsaujam: o! Viešpatie... Nors prieš akis vis tas pats merdėjantis Merkys.. O ar atsimename jį, ar rūpi atsiminti, kaip jis atrodęs seniai seniai. Nemanau, kad tokia atmintis nepalikta žmoguje. Tik klausimas, kaip ją surasti? Ieškantys sniego žmogaus, įsitikinę  kad ir pats žmogus dar nesurastas. Ir kiek dar prireiks laiko atrasti save kaip Dievo kūrinį, panašų į jį patį?  Manau, kad mažiausiai jam esame panašūs savo išvaizda, o labiausia –veiklos galiomis.
Aš  Jūs norėtumėte, kad taip būtų? Bet ar tai nebūtų pavojinga  per atminties palikimą prisiminti ir savo gimdytojus – tėvus, senelius, prosenelius  ir pro pro pro.. Dėl savęs bala nematė. Kad ir aš- atsimenu save per savo beveik septyniasdešimt  gyvenimo metų ir ačiū tau, Dieve, kad taip ilgai gyvenu. Ir atleisk, Dieve, kad  ne visuomet dorai, sąžiningai, kad kažkaip kenkiau artimųjų ar pažįstamų gyvenimui. Bet kai reikėtų atsiminti ir bočius jų gyvenimuose, kažin, kaip pasijaustume. Ką gali žinoti, ar visi jie verti doros? O atmintimi buvusių dalykų pagerinti neįmanoma.
Mindaugas Ir tai kalba Radijo karietos vežėjas? Žmogus, taip labai įtikėjęs, kad jam pavyks nuvažiuoti bent 100 metų atgal į praeitį? Beje, labai norėjau, kad Jūsų kelionė pasisektų ir laukiau, kad nuvažiuotumėte bent į  XIII amžių. Dabar gi kaip žemėje taip danguje - praėjusių amžių užmarštis tokia gūdi, kad nebeatsimenu net savęs.
Aš  Taip, kelionė Radijo karieta nepavyko, bet kai apsidairai aplinkui, matai gi- net ir upės neteka atgal. Bet mįslė dar neįspėta  ir nežinau, kas galėjo pakišti man tokią mintį ir įpiršti įtaigą pabandyti pavažinėti praėjusių amžių keliais.
Mindaugas  Tiek to. Gal užteks. Grįžkime į automobilį ir važiuokime  toliau. Šis Dzūkijoje pirmasis  mūsų pokalbis, tikėkim, gal neužsimirš. Turbūt galinga buvo upė Merkys. Bet tik spėlionė, tik matymas vaizdutėje. Istorinė realybė nebūna tapati vaizduotės regėjimams.
    ... Grįžome prie automobilio ir sieloje pasidarė  turtingiau. Nuo ko? Turbūt ne todėl, kad  Mindaugas taip bičiuliškai reiškė savo mintis, lyg nežinodamas, kad tokio rango pašnekesiams vežėjai paprastai būna nesubrendę. Aš iš jų tarpo savęs neišskiriu- tiesiog gėda prisiminti, kad mano galvoje net nedingtelėjo paskata sužinoti, kodėl Mindaugui  norėjosi, kad  Radijo karieta nuvažiuotų bent iki XIII amžiaus.