Ir išgirstu kanopų bildesį,
priglaudęs ausį prie
drėgnos prerijų žemės.
---
Kadais ir mes juk šitaip nušuoliavom
svajonę vydamiesi, neatsigręždami
į sudilusią savo vaikystę, pirkią
ir motiną, gniaužiančią sudiržusias rankas.
Išjojome ant savo išdidumo,
tarnais savojoj žemėj nenorėjom būt.
Jaunystė, toji lengvabūdė,
Į tolimą svajonę paviliojo mus.
Žydram danguj svajonė išsisklaidė,
o mes...
O mes svetur
akis nudelbę likome stovėt
ir gniaužyti sugrubusias rankas.