kyla klausimas, ar poezija turėtų spręst globalines problemas. mano galva, yra čia poezijos priemaišų, bet esmė ne pati poezija. anot Daujotytės, poezija yra tai, kas priartina mus prie prasmės. ar čia esama to artėjimo?
pasirodė kiek deklaratyvus. gal dėl pabaigos. ji kiek sunepatogino mane kaip skaitytoją. skaitytojams man rodos nebepatinka dalyvauti eilėraščio gyvenime. jiems patinka stebėti tai iš šono. stebėti kaip istorijas, kurios jų neliečia. bent mano tokia povyza būną skaitant. tačiau gražaus gyvenimiško ciklo čia esama.
Šiek tiek ironijos ... taip ir įsivaizdavau natiurmortą - vynuogių kekė, taurė , žuvis, jau gavusi per tą vietą kur Gunda aprašė :)) , va tik pavadinimas , gal tiktų koks pajauta/atjauta - išlaikant ironiškumą , nes kreipinys žmogau! - laiške ...? :) 4
žinote ką, joms neskauda, jos skanios... Ne?
aš tai labai mėgstu lašišą, be druskos, be cukraus, šviežią ir žalę. Nekeptą nerūkytą, nevirtą o žalią, bet tik užmušti nelabai norėčiau, tegum kas nors, ir aš ją iš kart galiu valgyti, vietoj, ant kranto. Nu jeigu spurdėtų - nelabai gerai man tada būtų; Joms neskauda, jos skanios. (kaip meškos lašišas valgo, man seilė varva, bet meškos gyvas, šokančias prieš srovę kapt, su nagais, ir neišslysta joms, ir valgo iš karto, riebalus žiemai kaupia... kai užmigs kad nesušaltų.) Kai pagauni žuvį reikia trenkt jai per nosies sritį, virš nosies, per viršugalvį, ir ji tada ant vietos.