Jeigu jums nesunku, tai tamsta parašykite, kas yra Laumės vaikas, mat ne laumė esu, tai nežinau. O jei rimčiau, pažiūrėjau į jūsų rašliavą, kaip į avangardą.
Mat pradžia buvo: "Ar pametei ką, kad guolį
Žmonos mylimos palikai,
Ir vidurnaktį eini, kur žmogui
Negalima kojos įkelti? ", – ir kas gi mylimos guolį palieka?.. na? jei į kitos moters guolį eina, tai tik tas kas pamilo kitą, o va jei į darbą, tai jau niekas nėra oru gyvas, žmonai atlyginimą parneša.
Kokioje mitologijoje skaitytojui siūlote žiūrėti kas yra Laumės vaikas? kokiuose šaltiniuose? jei jau apie tai prakalbote, ir žiūrėkite kad nebūtumėte ko tai pripainiojęs, ar dinamiškai ir kryptingai plėtojote mintį kurią norėjote išsakyti, visumoje. Tai gi, "mandagi visuomenė", galėjote nurodyti bent šaltinius, gal tai latvių, gal lietuvių, o gal dar kokių nors skandinavų mitologijoje, matot, aš pažiūrėjau, kaip į laikų sintezę, ir kaip į avangardą, štai taip. Ir jei galite, mandagi visuomenė, na atleiskit, kad skaičiau, ir drysau žiūrėti kaip į avangardą; daugiau neskaitysiu.
Juokinga pasaka; mat mylimos guolio nepalieka niekas, atvirkščiai, eina į guolį mylimos; ne?..
pabaiga įdomi. Nenuobodus. Juokingas. pabaigoje toks suklūstantis, girdisi kaip vaikiukas verkia pelkyne o ten našlė vambrinėjo ir rado. kakta jo, kaip žvaigždė, o pakaušyje mėnulis šviečia, jis pats karalaitis, kai užaugs, tada karalaitės leisis kelionėn, ieškoti... Kurios kaktoje švies saulė, o plaukai lyg upeliai kalnų kris banguojantys iki juosmens ir įsauly aukso bangelėmis mainysis ribuliuos.