Jums priimtinesnis antrasis variantas, kurį parašiau tuose komentaruose. (Matote, jei skaitai), gal ir kliūva, jei niūniuodamas dainuoji, o ne kaip eilėraštį skaitai, tada jis – eina.
Dėkui, už pasisakymą, ką manote apie teksto "technikinius" parametrus, ir žinoma, kad skaitėte.
Kūrinukas užliūliuojantis, bet įžvelgiu kad tekste kai kurių žodelių - perdaug, pvz: Duburiuose jau(šis jau gali būt, bet gali ir nebūt, tuo labiau kad per ji stringa ritmas) boluoja rūkai... Padėk drugelį jau (šis visai nereikalingas jau) ant aukšto
Ne, tėvas sėda ant arklio ir išjoja - ne ant medinio arkliuko, pasisupti; (naktigonėn išjoja, arklys visų. Paprastai ir nenumes, tėvo nenumeta, ko dabar jis drugelį numesti turėtų... mat vaikas jaudinasi, kad gali numesti arklys tą drugelį, jis juk visą naktį delniukus suglaudęs jį laikė... tai šalčio, lyg drugio krečiamas, tai jau kliedėdamas, temperatūrai iki 41 pakilus, tai vėl išprakaitavęs, ir prieš saulei tekant, rūkui tvenkiantis, jo kūno temperatūrai - karščiui krintant, snaust bepradedąs, dar jaudinasi: "tai kur dabar tą drugelį padėti, juk užmigs ir pames, o va arklys, mūsų - tėvo nenumeta, tai ir mūsų drugelio nenumes; Arkliukas po stalu, supuoklė arkliukas ir ne daugiau, ten po rūkus - neskendi, nugara kaip kalnas...)
Padėk, miegantį drugelį,
jau brėkšta –
Duburiuose jau
boluoja rūkai...
Padėk drugelį
ant aukšto kalno,
Kurs kyšo virš rūko,
matai...
Tegul dabar jis panešioja,
nebijok, nenumes,
juk ten mūsų arklys...
O tu pailsėk – nemiegojai,
Jau rausta dangus
Mik - Numik... ____________________
Galima ir taip, bet tada nuimti reikia antrąjį (Jau)
Vieną žodelį tai reiktų gal keist (žodelį /tai/ - į žodelį - /ten/... arklys)
~~~~~~~~~~~~~~~~~~~
nežinau net ar tai lopšinė, o gal eilėraštis.
Kada vaikai turi aukštą temperatūrą - pavyzdžiui plaučių uždegimo krizinė kulminacinė stadija, tada gali būti aukšta kūno temperatūrą, iki 40 laipsnių, pagal Celsijų. Prie tokios aukštos temperatūros - karščio, jie gali ir kalbėti per miegus, gali laikyti drugelį, kita vertus, drugelis, drugys, krečia žmogų šaltis kada karštis kyla... Tai čia taip dviprasmiškai, o šiaip tai - poezija. Vaikas serga, mama jį nešioja, o jis drugelį nešioja, štai brėkšta, ir jis jau pradeda snausti. Kada sergantis aukštoje temperatūroje pradeda kalbėti, kažką matydamas, negi sakysi jam "ką čia kalbi, tu sergi, tu dabar lovoje guli. užsiklok, nejudėk, prakaituok, nenusiklok." Taip dar labiau gali susirgti. Va.
"Vakaras baltas –
Tvinstantis laukas rukais
Paskendę karvės"
(o gal čia ne mandagios visuomenės tinklalapis) gal tai "brukNynas", mhhm.)) tada, eik jau, gyk-pagyk, nuo tapatinimūsi, ir tapatinimų, su lyr her., Amjo8;