Esė apie haiku meną

.




            Lapkričio 11 Tictac paskelbė haiku konstrukcijos eilėraštį:

.                  * * *
              ruduo dailidė
              beržynuose samanas
              grūzdais prikalė

            Smagus ir mielas tictac eilėraštis niekaip ne haiku: yra nuotaika ir vaizduotės blykstelėjimas, o nėra būties visumos pojūčio – filosofijos ir harmoningo kontrasto. Ir nieko čia negali pataisyti ar gadinti skiemenų skaičiavimas, mums neprieinama japoniška kalbos ir hieroglifų sąsaja.
            Na ir kas. Mums visiškai prieinama tikroji haiku esmė – koncentracija ir tasai harmoningas kontrastas.

            Paskutinis mano matytas tikras haiku yra autorės Dalijos Kiliesienės – Daliuteisk:

                      * * *
.                  Ištirpsta paukščiai
                  ūkanoj, kurti tyla.
                  Remiuos lazdute.

            Kitas, kurio autoriaus vardą pamiršau, mėgstamiausias, mat lyg mano paties parašytas – džiaugčiausi:

                      * * *
                Kovo žydrynėje
                Raivosi žagaras
                Sulą geriu

            Prisiminkim pavasarį. Negi tikrai norėtumėt grumdyt ir tampyti jo skiemenis? Čia tik kontrasto mažoka, dialektikos, formaliai galėtum kibti.
            Pats manau, kad lietuviškam haiku skiemenis skaičiuoti netikslinga. Japonai rašo vienu stulpeliu, jiems labai svarbus ryšys tarp kalbos vienetų ir hieroglifų, mūsų skiemenys, regis, tik primena jų sistemą, net neatvaizduoja jos. Dėl to kitose kalbose skaičiavimai pagal japonus nepasiekia tikslo, atrodo nenatūraliai, net sėkmės atveju kenkia įspūdžiui.
            Tikrai japoniškai vis tiek neišeis. Tenka modifikuoti, paliekant esmę – siekti išraiškos taupumo ir gilumo. Reikia palikti trieilį, jis pakankamai riboja iškalbos polėkį. Dar galima riboti žodžių skaičių eilutėje. Plačius mūsų žodžius skiemenų riba negražiai varžo, dar blogiau, kai reikia pritempti. Ribojimas turi būti ne „tiek“,  o „iki tiek“.
              Pagal japonus rikiuojamas daliuteisk haiku galėtų būti be skyrybos ženklų. Tai būtų pagrįsta – atsiranda įdomūs papildomi sąryšiai:
                paukščiai ūkanoj – ūkanoj tyla – tyla remiuos
Bet tai ne haiku žanro fokusai.
                Visai aiškiai, natūraliai ir lietuviškai gali būti taip:
                      Ištirpsta paukščiai ūkanoj,                     
                      Kurti tyla.
                      Remiuos lazdute.

                Ir dar visaip. Kiti autorės haiku  šiai viršūnei neprilygsta.
                O tictac eilėraštį, kad taptų haiku, belieka perkurti pagal schemą:  grūzdai, samanos + filosofija, ji čia siūlosi iš įvairių pusių. Ir ta filosofija turi kilti savaime, iš vaizdo, nepritempta, nepakišama, bet – ne atsitiktinė. Kaip tame daliuteisk haiku, kur ties būties siela net filosofijos vardas atrodo nepakenčiamai šiurkštus. Ten pamatai ir žinai nenagrinėdamas. Nes šiaipjau ir be haiku – viskas skatina kontempliuoti, – ir š... krūvelė, ir musė ties ja. Prisimintina, kad haiku – ne postpost tvarinys.
                Apie haiku rašykuose daug radau pasiskaitymų.