''Rytinis pamąstymas''

Kaip man patinka savęs gailėtis. Kai pagalvoju, net baisu. Štai visi mano gyvenimo rūpesčiai, visos bėdos, sunkumai yra įveikiami tam, kad galėčiau toliau sau ramiai gerti ir liūdėtį. Tūnoti savyje ir gailėtis savo poelgių, viso savo gyvenimo.
                        Rytas buvo įprastas, toks niekuo neišsiskiriantis, jog bloga. Per anksti suskambęs žadintuvas mane pabudino ir viskas pradėjo griūti. Vos tik spėjau suvokti kur randuos (prabudau namie), galvos skausmas iškart tapo nepakeliamas. Bent krustelėjus mažiausią pirštą, mane supykindavo taip, jog imdavo tampyti visą kūną. Tačiau neatpylaiu. Pilvą raižė baisūs skausmai, tikriausiai vakar išvėmiau viską ir dar daugiau. Burna buvo išdžiuvus. Tačiau atstumas nuo mano lovos iki virtuvės šiandien buvo per didelis. Taip tysodamas savo pataluose ir tikriausiai primindamas paralyžiuotus žmonęs, kurie visą gyvenimą praleidžia lovoje, mąsčiau apie vakar dieną. Žiojojo didžiulė skylė. Padriki vaizdai ir jausmai po truputį pradėjo grįžti. Buvo sunku atskirti realybę nuo sapnų, nes kiekvienas prisiminimas galėjo būti tik girtas sapnas ir atvirkščiai. Dar kiek pasikankinęs nusprendžiau, jog kas buvo tas buvo.,, Pyzdon tą praeitį“, - pamaniau. Tuščia galva ilgai nebuvo, tuojau pradėjau vėl galvoti. Jaučiausi nelaimingas, tačiau ne dėl tokio ryto. Esu turėjęs daugybę blaivių, gražių, saulėtų rytų, tačiau nėkart nesijaučiau gerai. Panaikinkit man pagirias, prpildykit pilnas kišenes pinigų, suraskit man gražiausią pasaulio merginą ir aš būsiu laimingas. Kelias dienas. Pokyčiai mūsų gyvenime (geri) tiesiog sujaukia mūsų ramybę, sudrumsčia vandenį, tačiau  dumblas nusėda ir viskas stoja po senovei. Tada mums ir vėl reikia kažko, kas sudrumztų vandenį ir poto vėl, ir vėl, ir vėl... Visi būdai laimei pasiekti yra laikini.  Kaip ir nelaimei. Pabandykite save naikinti, skriausti, bausti, sau kenkti ir pamatysite, kiek daug žmogus gali pakelti. Atimk iš jo namus, draugus, šeimą, atimk iš jo sveikatą, palik jį vienišą visame pasauly invalido vežimėlyje ir jis vistiek gyvens. Taip, žmogus - neparastas padaras, sugebantis prisitaikyti ir susitaikyti su bene viskuo. Tik ar tai geras bruožas? Jis nekelia jokių pretenzijų gyvenimui, tenkinasi tuo, ką turi. Visi kiti melagiai ir apsišaukeliai. Kiek žmonių gyvenimas netenkina? O kiek iš jų buvo principingi ir pasitraukė iš jo?  Taip ir aš esu vienas tų prisitaikelių, niekaip nesugebančių  pasakyti:,, Ačiū, bet ne. Aš pamėginau, man nepatiko, tad daugiau nesikankinsiu. Išeinu“. Taip save grauždamas iš vidaus toliau gulėjau ir nejudėjau.,, Och, tas sumautas gyvenimas. Ar kas manęs klausė ar aš noriu čia atsidurti? Bučiau atsakės, kad betkur tik ne čia“, - tyliai iškošiau per dantis. O dabar, kai jau esu supančiotas įvairiais saitais su šiuo gyvenimu, kai norint trauktis reikia nukirsti storiausias šaknis, kito pasirinkimo neturiu. Argi tai teisinga? 
                    Po truputį ėmė taisytis sveikata. Atleido galvą, o ir pykina jau netaip baisiai. Nusprendžiau keltis. Atsisėdau ant lovos krašto ir alkūnėmis atsirėmęs į kelius kiek pailsėjau. Kelis kartus gyliai įkvėpiau ir iškvėpaiau. Atsistojęs susvirduliavau ir pajudėjau. Lėtai, remdamasis į sieną pasiekaiu virtuvę. Šaltos grindys maloniai degino basas mano kojas. Prisileidęs stiklinę ledinio vandens ją ištuštinau per akimirką. Buvo mažą. Paleidau vandenį ir pasilenkęs prie čiaupo gėriau tiesiai iš srovės. Baigęs nusišluosčiau veidą ir žvilgtelėjau pro langą į debesuotą dangų. Staiga vienas saulės spindulys prasibrovęs pro debesų tankmę pasiekė mano veidą. Tai privertė mane šyptelt.