Dušas

Vieną sunkų kaip žemė vakarą buvau tampomas ir plėšomas iš kūno bėgančio pachmelo. Kas tai yra patyrę tikrai supras, kokios dvasinės ir fizinės kančios apima baigus ilgas, daugiadienes išgertuves. Drebančios rankos ir drąsiai pasakęs „NE! „ skrandis, moralinė pusė, pradedant makabriškais darbais, nuveiktais smegenim apsvaigus nuo šūdvandenio, baigiant apsimyžusiu nostalgijos pilnu jausmu, matant viso šaunumo pabaigai. Dėmesio vertas pojučių derinys. Didelė motyvacija numirti, turbūt baisesnė už kitas realias gyvenimo negandas.
      Tą lemtingą vakarą išgėręs du litrus vandens savo sveikatos nepataisiau. Buvau nusprendęs susirangyti lovoje, numirti tyliai kaip numiršta katinai ir bomžai. Pasiekęs šitą kritinė ribą nusprendžiau nueiti į dušą.        Paleidau bėgti vandenį. Jis buvo toks sunkus, kad tėškiausi and baltų plytelių. Kritau veikiamas į bendras pajėgas susijungusios savo moralės ir geležies skonio vandens. Likau sėdėti kojas ištiesęs į priekį ir galva atlošęs po srove. Nebeturėjau jėgų žiūrėti, užsimerkiau.
      Tai, ką tada pajutau sėdėdamas po geležiniu vandeniu, neprilygo jokiems blaivomis smegenimis mano pajaustiems jausmams. Tai buvo dieviška ir tyra. Vanduo pradėjo lengvėti su kiekvienu lašu, jis apgobė mane ramybės skraiste. Aš buvau Adomas po kriokliu. Savom akim mačiau žalius medžius, mėlyną jūrą ir krentančio vandens sieną. Vanduo gražino man sveikatą ir su baisia jėga įkvepė gyvybės. Ten sedėdamas buvau laisvas ir laimingas ir stiprus kaip žvėris per rują. Užuodžiau gaivų kalnų vėją. Surikęs kažkokį primityvaus, Adomiško žmogaus nerišlų šūkį atsispyriau nuo krioklio atbrailos ir kritau į mėlynus vandenis.
        Tamsa.
      - Ty čio, pacan? Stavaj bliat!
        Raudonos rankos kėlė mane iš, blankiais žibintais apšviestos, pilkos gatvės balos.