Saulėlaida

Motin, ar galėjai pagalvoti,
Kad šitoks paskutinis mano guolis bus?
Supuvę ir drėgni šiaudai,
Mirkyti prakaito lašuos,
Baimės ašarom sulieti,
Kančios ir gyvuliškos prigimties
Dėvį vainiką, tvoskiantį
Prakeiksmais žmonijai, karaliams ir Dievams.

Motin, ar meldeisi už mane tą naktį,
Kai girtas broviausi į Kupriaus namą
Jo našlės paimti. Našlės, tu klausi?
Nejau tavan bordelin neatėjo dar žinia,
Kad nudobiau su vyno buteliu
(Tuščiu, turiu tat pastebėti)
Luošą žmogų? Suknežinau žemai
Nuleistą galvą ir kraujo raudonumo
Naktyje, gavau, ko atėjau per mėnesieną tylią

Ar meldeisi, išgama, apsikabinus
Kurį iš savo ponų, kur nuo vaikystės
Matydavau vis šmirinėjant koridoriuos,
Kieme ar miesto gatvėse akim palydint
mus einančius šventon bažnyčion,
Bet ne mišių,
Nors, tam tikra prasme, ten šlovinai šėtoną.

O, motin, jau kunigo murmėjimas
Už durų, pažįstamas, girdėtas,
Jis nuodėmes išrišti siūlys,
O aš atrėšiu, kad jau atkentėjau...
Kaustyti kareivių batų padai,
Vyrų šūksniai minios pirmose eilėse
Ir budelio šnopavimas -
Vaiduokliai tamsaus vaikystės sapno,
O gal iš tavo kambario kylą...
Jau greitai kitas čia gulės ir uostys
Mano baimės kvapą.