Iš gyvenimo, sapnų, net žvaigždynų:)
betgi balai-tik skaičiai! Gerai, kad nesipuikuojatės, esate kuklus ir reiklus sau, bet Jums, deja, nesuteikta balsavimo teisė, o jei ją turėtumėte-kiek žinau, sau skirti balų vis tiek negalėtumėte :) taigi :)
Savikritiškai! Man atrodo, kad su kuo nors pasidalinote savo balus, draugiškai taip :)
5, Veritai, ar gal jums teko mokytis penkiabalėje, ir nusibodo penketukai?
Nemėgstu plačiai komentuoti, bet šis kūrinėlis man pasirodė labai nuoširdus, išgyventas,tekstas tvarkingas, ritmika ir visa kt. tvarkoje. Man labai patiko, todėl 5.
P.S. Pirmasis, iš jūsų Diptiko, kažkiek primena vieną eilėraštį autoriaus Balio Rukšos iš rinkinio jo pavadinimu "Žemė sapnuoja mane". (tikriausiai nežinote tokio autoriaus; Jis išvyko ne į Balbieriškį(prajuokino komentatorius pseudonimu Kowkas), o į Kanadą, bet gimė, tai Lietuvoje 1920m. Žvilgonyse, Ukmergės apskrityje.
Mokėsi Lietuvoje, o atsidūręs svetur, studijavo Viureburgo universitete (Vakarų Vokietijoje), tačiau publikuoti eilėraščius pradėjo dar besimokydamas Lietuvoje.)))
O antrasis jūsų, iš to Diptiko man primena A.Bloko eilėraštį, kuris neturi pavadinimo, tiksliau, pavadinimu yra, pirmoji eilėraščio eilutė: " Štai jie – laiptai, prie karsto kyla"; (šiaip tai daugiabriaunė mintis, juk žmogaus gyvenimas irgi kyla, teka, juda į ten, į paskutinę stotelę - Mirtimi vadinasi ji. Bet eilėraštis, apmąstymai vieno išlydint jam artimą jau mirusį. Jei norėsite, galiu į žinutes atsiųsti - o gal Googlėje rasite. (A Bloko šitas eilėraštis yra išverstas į Lietuvių kalbą. Būtent su verstuoju eilėraščiu ir asocijuojasi.)
Nežinau kas čia jums už tą (pagal datą, tai jau seniai rašytą) eilėraštį "įkalė" du vienetus. bet sukoordinuotas kalbėjimo metras - ritmika, subalansuota visiškai eilėraštyje dinamika, nuo pradžios iki pabaigos - nuotaika sukurta, gražus, tiksliau ne šiukšlės į pasąmonę, (kas šiais laikais madinga, juo durniau juo geriau, o iš tikrųjų tai šiukšlės į pasąmonę, kaip ir laidos filmai su reklamom. Ateis toks laikas, bet negreitai, kada bus ir psicho higiena svarbi, va tada šiukšlės į pasąmonę bus psicho-ekologiniai taršalai. Teisybė - dar negreitai, bet ateis. Tada nežiūrės taip reikšmingai žurnalistai - kiek ir kur yra EE, ką /mes/ valgome, o prasidės laidelės, kuo minta psichika, žiūrėdama, pavyzdžiui, puikų filmą, ir periodiškai kas penkiolika minučių gaunantį smurto pliūpsnį į pasąmonę, nes sąmonė nusiteikusi pažiūrėti filmą, gavusi tris Oskarus, už garsinį takelį - režisūrą ir operatoriaus darbą.) tai va, tokio pobūdžio kūrinukui būti apvadintam "šiukšle į pasąmonę" negresia. Gražu - ruduo, vėlinės, ir gal net atsisveikinimas su kažkuo, išlydint tą kažką paskutinėn kelionėn... Primena, antroji diptiko dalis pabaigoje, vieną A.Bloko eilėraštį. O visumoje, nesakau, kad šedevras, bet sakau, kad padorus eilėraštis, ir labai nuoširdžiai kurtas. Kurtas jis su pagarba žodžiui, eilėms (eilėraščiams-literatūriniam žanrui), ir jaučiamas tas autoriaus nuoširdumas kuriant.