Ašašai (5)

Subjuro nuotaika, kai, regis, nereikėjo.
Atrodė, žodį meiliai tardamas sakiau -
Nepaskubėkim riešuto prakasti,
Jeigu burnoj dantų nėra -
Išaugs,
Na, o tuomet – prašau,
Tačiau dabar gal net dantų nereikia...

Išgirsk save
Ir Ašašai girdėsi,
Įslaptintą valstybę.

Duok, Dieve, tau gražiai žinoti
Kokia dalia į būtį įsigaus,
Tačiau dabar ne tai svarbiausia -
Du „aš“ ir „ai“,
Tai atvaizdas tavo trejybės.
Juk iš tiesų aš jums sakau -
Į Dievą esame panašus,
Net jeigu kalbam iš sapnų...
Ar nepakanka tiek žinoti,
Kad skonį jaustum riešutų?

Na, o kodėl trejybėje du  - aš?

Betgi žiūrėkite, jie nepanašūs.
Priešybė jie
Su kuriančia galia,
Jais netgi grūdus atskiriame nuo pelų.

O Ašašai!, nepyk,
Kad prievarta paskubina mane
Į šventą erdvę  įsibrauti
Su atgaila - esą,
Proza neišbučiuos tikrovės.
O juk žinojau:
Jeigu riešutaut eini,
Žinok – su  kuo...