ji šaukė per miegus.
sapnuodavo antelę, kurią pagauna šuo,
antelė metasi į vandenį,
ir jai abiejų gaila: šuns, - jį šaukia prigimtis,
ir paukščio, kuris turi žūti.
ir ji nežino, kieno būti pusėje,
tad būna vandeniu, ir trupučiu antelės kraujo,
ir uodžia dešimtis kvapų, mirgėdamos
po vieną sklendžia plunksnos
ji šaukė per miegus
taip skaudžiai būdama
tarsi be odos tarsi
Regis, būtų vientisiau, jei viskas būtų esamuoju laiku. Paskutinysis "tarsi" - tikrai per daug dramatiškas, kaip sako Gunta. O veikėjos svyravimas ir detalės įtikina. Ir kvapai - įtikina (Tictacai, miegant nereikia uosti, pakanka sapnuoti, kad užuodi, sapne įmaonomi ypatingi ryšiai.)
nelabai rezonuoja pabaigoje esanti dramatiška tonacija, su vandeniu :"ji šaukė per miegus/
taip skaudžiai būdama/ tarsi be odos tarsi", – juk vanduo neturi odos, o pasakojama, kad: "ir ji nežino, kieno būti pusėje,/
tad būna vandeniu,/", – o jau kas liečia truputį antelės kraujo, kuriuo ji truputį būna, pasak autoriaus, tai antelei skauda jau ir be plunksnų, nors ir su oda. (be plunksnų paukštis negyvena.) tai gi nors dramatiška pabaiga, o kurioziška - vanduo neturi odos, o kai ledu apsitraukia tai ir deguonies trūkumas - žuvys užtrokšta... sakot vandeniui skauda be odos?.. nu ir?.. (psichologiniai niuansai esantys "ėriukų tylėjime" yra su jėga, o čia, nu kuriozai.