Pagauti

Sėdėjau ant ežero kranto, šalia suskilusios geldos. Atsistojau, nusipurčiau smėlėtą sijoną ir nužingsniavau iki kuprotos lūšnos. Pustamsiam kambary ant stalo stovėjo didelis stiklainis su aukso žuvele jame, šalia sėdintis juodas Micius įdėmiai skaičiavo žuvelės žvynus, norėjo iš jų padaryti apyrankę savo damai. Nužingsniavau iki spintutės ir ištraukiau sunkią špižinę keptuvę – joje baltavo dugną uždengę taukai, o juose, įmerkusios kojytes, tūnojo kelios musės. Pakūriau krosnį, pastačiau keptuvę ant ugnies, išgraibiusi muses, o kol viskas šilo, nuskutau kelias bulves. Po akimirkos raudoni bulvių griežinėliai skrudo taukuose, o aš nešvariu skudurėliu apsirišau pirštą. Dar po kelių sieninis laikrodis nustojo tiksėti ir suvokiau, kad jau laikas. Keptuvę su bulvėmis pastačiau ant stalo – Micius uodė jas, bet liesti nedrįso, kol esu. Išsitraukiau iš spintos, puoštos voratinkliais, skarą ir, paslėpusi savo plaukus, išėjau laukan. Akies krašteliu mačiau, kaip Micius puolė prie bulvių ir vieną metė auksinei žuvelei – gal tikėjosi aukso žvynų klausimą išspręsti taikiai.

Prieblanda jau leido savo sparnus ant žemės, o rusenantis vakaruose žaizdras po truputį geso. Žliugsėjau per tirpstantį sniegą prieš vėją – laikydama skarą, kad nenupūstų. Galiausiai išvydau kalvelę ir pakrypusią i šoną tvorą, juosiančią kelis nuo laiko apsamanojusius kryžius. Užsiropsčiau į viršų ir tyliai meldžiausi čia palaidotiems dievams, kurių kūnai ilsėjosi žemėj, prislėgti svetimo tikėjimo kryžių. Paskutinis saulės spindulys perskrodė mane ir įsigėrė į žemę prie trijų kapų ir vieno nuvirtusio kryžiaus, išgirdau kažką atplazdant.
- Tu ir vėl čia, - prabilo sparnuotasis.
- Lyg pats nežinotum, - ateinu čia kas vakarą.
- Tau jau seniai laikas.
- Aš paskutinė iš mūsų, bet pirma iš visų. Jūs negalit manęs užkasti, o aš negaliu išeiti. Čia mano šeima, sparnuotasai, ir vieną dieną jie atgims.
- Ar iš tavo kraujo?
- Ar iš tavo, - sukuždėjau.
Sparnuotasis išnyko, o aš dar meldžiausi ir mano maldos tebuvo praėjusių laikų atminimas. Kai tiršta tamsa užliejo tą naktį, pasukau atgal. Įėjusi namo įžiebiau žvakes, vakarienė buvo suvalgyta, Micius slapstėsi, matyt, užkluptas vogčiom valgantis ne savo. Pasiėmiau keptuvę ir paslėpiau į apmusijusią spintelę – dar vienam kartui užteks. Iš po lovos išsitraukiau seną skrynelę, atrakinau ir išsiėmiau knygą, kadaise pačios parašytą. Tylūs žingsniai už nugaros, priminė, kad esu ne viena, bet atsisukti nesugebėjau nė karto per ištisus amžius. Atsiverčiau pirmą puslapį ir pradėjau skaityti – raidės liejosi į žodžius, šie kilo į orą, kabinosi į sakinius, išnykdavo už lango ir vėjai, pasičiupę mano sielos trupinius, išnešdavo juos aukštyn. Saulei patekėjus užverčiau knygą ir vėl apsimuturiavusi skara išėjau, palikusi nedidelę stiklinaitę, raudonai pripildytą, ant stalo.

Keli kryžiai vis dar buvo tokie pat seni,  bet prie jų nėjau, nužingsniavau ligi girios, ošiančios jūra. Priėjusi pačią jos gelmę sustojau – ten galėjau klausytis atgarsių iš pasaulio, kurį kūrėm kartu ir iš kurio buvome išplėšti. Micius atėjo iš ten – iš girios gelmių, pabėgęs nuo naujojo dievo, tik niekinga ir nereikalinga dvasia, tokia pat niekinga, kokia tapau aš, įkalinta kūnu ir krauju, kuriuo mito kitas. Ta kraujo paslaptis mane kankina iki šiol – per daug tikėjimo iš daug mažyčių dvasių ir kraujas tampa sakralus. Tikėjimas mane baugina iki šiol. Gyvenome laikais be tų mažyčių dvasių, naujas dievas jas pasėjo, išravėjo, užaugino ir per jų tikėjimą įkalino mus čia, kur mažos dvasios skaisčios tampa. Paskui juos užkasė, o aš – likau, manęs tikėjimu įkalint negalėjo, aš pati esme buvau neigimas. Po to sugrįžo kitas, nuvertęs savo kryžių, bet niekada į jį žiūrėt nebegalėjau. O Micius atsinešė žuvelę ir įleido ją stiklainin. Sakė, kai užaugs – padarysiąs aukso žvynų apyrankę savo damai.

Kadaise mūsų buvo penki gaivalai, likom pusantro – aš ir kitas.  Aš galėčiau išeiti – barstyti save po pasaulį, kuris nebebuvo mūsų, bet be mano kraujo kitas pražus, tada jį sparnuotasis užkas darkart ir įkalins svetimo tikėjimo kryžiumi paskutinį mano brolį.