Ašašai (3)

Iš kur atėjusi?

Net nesuspėjau susivokti -
Žali šaltiniai užgiedojo
Į paukštį, akmenį, į smėlį...
Dabar ir pats ant rankų paimu mažytį šaltinėlį,
Pro jį žiūriu, kaip kas kada atrodė
Ir pirmas įspūdis, deja -
Proza neišbučiuos tikrovės.

Mačiau, kaip krentama į žodį -
Nuoga, kaip vėjo gusis,
Žiežirba nakties ugny ---

Kas – ji?

Bandau ištart:
-  Žinau, o Ašašai!
Bet delnas užčiaupia pražiotą burną
Ir sužinau, kaip ten, giliai savy,
Atskrido gulbė,
Gulbinas krypuoja aplink ją.

Kur iki šiolei buvę?
Kodėl, girdėdamas nepatikėjau,
Kad paukščiai, gūžtose sutūpę
Slapuke peri.
Valstybę peri, Ašašai?

Tik į žemėlapį ar priimta ji bus,
Kol iki pakraščių dangaus
Ryškėja kontūrai Žmogaus...
Šešėliais, nuojautomis, išmone lakia
Į erdvę terpias pamatai,
Kad, regisi, sapnus galiu nokinti
Ir juos įaust į reginio peizažą.

O jos karalius – kas?
Nejaugi Aš?

O Ašašai,
Priglusk,
Stebėk
Ir atsimink valstybės vardą.
Nejaugi, paukščių išperėta,
Gebės išlikti slapuke?