Ašašai -2-

Ko taip pritilusi?
Baugu, kad metų neskaičiuoju?
Neįkvepiu į knygą ar nepasakau:
„Esi vienintelė man tu., “

Išties, vienintelė.
Ir niekas niekada
Į šitą žemę neįneš mirties.
Užkrito miškas, paukščiai uždengė sparnais -
Atrodo, kad nebuvo jos, nėra, nebus.
Bet atsikvėpus išgirsti,
Kaip aidas nuaidi į tolumas,
Apvaikščiodamas prieigas dangaus.

Kaip gera, Ašašai,
Girdėti tavo toliuose save -
Ir čia, prie balto akmenėlio pakely,
Ir ten, toli, iš kur atėjęs kažkada.

Girdėjau, kai lopšy
Motulė sūnų supo ---
Karalių nuostabios šalies.

Tegu pasauly mokiniai
Tavęs žemėlapyj kol kas nežino –
Pabūk dar šitokia, kur beesi,
Prigludus prie pavasario,
Kai iš sniegų atbėgę upės
Pagirdo šuliniais, o paukščiai,
Gūžtose sutūpę,
Slapukę peri,
Valstybę peri, Ašašai...