Iš ciklo Portretai. Mergelė Konstancija ir šventasis Kazimieras.

Pradėti derėtų nuo to, kad senajai mergelei Konstancijai apsireiškė šventasis Kazimieras. Ir dar tokiu netinkamu laiku – besiprausiant vonioje. Paslaugiai nutrynė nugarą, patikrino, ar visi vamzdžiai tvarkoje ir dingo. O drauge su juo kažkodėl dingo gėlėtas mergelės Konstancijos chalatas ir visi namų apyvokos reikmenys. Po pusės valandos, laiptų aikštelėje mergelė Konstancija pasakojo apsireiškimo detales kaimynėms. Pasak jos, šventasis buvęs nekalbus, nesiskutęs, visą laiką liūdnai šnairavo į kampą, o paklaustas apie pasaulio pabaigą, – piktai nusikeikė.
Religinė egzaltacija apėmė namo gyventojas, ir nors širdies gilumoje visos be išimties plūdo šventąjį už tai, kad apsireiškė ne tame bute, per penkiolika minučių buvo suorganizuota religinė eisena, tiksliau – religinis laipiojimas laiptais – čia pat, laiptinėje, kviečiant visus likusius kaimynus viešai išpažinti nuodėmes ir išsiplakti. Mergelė Konstancija panaudojo šiam tikslui visą šventojo neišneštą inventorių. Radosi odinės kaukės, antrankiai, rimbai, didžiulis kryžius ir kartoninis plakatas, raginantis aukoti šventam Kazimierui taip išsižadant velnio.
Buvo prisimintos visos dievo pasiųstos negalės ir išbandymai, tekę kiekvieno daliai už nuodėmes. Kažkam dievo siųstas kariesas sugraužęs visus dantis, kažkas gavęs trūkį – mat dievas taip baudęs už gobšumą. Tas kentėjo nuo nemigos, kitas – nuo baltosios karštligės, trečiam nežmoniškai pūtę pilvą... Laiptinės gyventojai traukė į dienos šviesą visas savo bėdas ir džiaugsmingai dalijosi jomis tarpusavyje.
Išpažinus nuodėmes, išsiplakus ir įgavus pasitikėjimo savimi, buvo nuspręsta atvesti į tikėjimą vienintelį eisenoje nedalyvavusį kaimyną – dručkį piešimo mokytoją, kuris, niekam nedarydamas blogo, taikiai nusigėrinėjo savo bute.
Įsikarščiavusi, pasekėjų raginama mergelė Konstancija sugriaudė kryžium į dručkio duris, o joms prasivėrus bylojo šitaip:
– Su skausmu regime mes tavo paklydimą, kaimyne, nes gi...
Kas galėjo būti pasakyta po to – užstrigo mergelės Konstancijos gerklėje – mat šalia duris atvėrusio dručkio stypsojo pats šventasis Kazimieras – tik jau ženkliai pavargęs – matyt nuo alinančio apaštalavimo – ir nors jo veidas įgavo dar daugiau šventumo bruožų – juosmuo judėjo rimtingais puslankiais – tarsi toje vietoje šventojo stuburas būtų tapęs guminis. Žemiau juosmens dryksojo šlapiaklynės kelnės, drebantys keliai ir basos nešvarios kojos.
– Tai štai, vadinasi, kaip... – tarė šventasis, rankiniu būdu sufokusuodamas savo žvilgsnį į mergelės Konstancijos veidą. – Su skausmu regite... – šventasis sunkiai atsiduso. – Regiu ir aš... – tęsė toliau, atsiremdamas į durų staktą. – Ir štai ką aš jums pasakysiu. Šviesos vertas tik tas, kuris kuria, o išganymo – tas, kuris atgailauja... Visi norit būti laimingi ir sotūs?.. Laimingi ir sotūs, – pakartojo nugalėdamas atslenkantį atsirūgimą. – Ir ką gi jūs darot? Pavydit savo artimui duonos kriaukšlo bet penit jus apnikusius padarus jau – velniai žino, kiek metų – atiduodami jiems savo vaikų ateitį... – Šventasis trumpam susigraudino, šniurkštelėjo nosimi ir tęsė apaštalavimą šiais žodžiais:
ŠVETASIS: Vycka, įpilk ar ką...
BOBUČIŲ CHORAS: Vycka, įpilk!
VYCKA: Nu jo.
ŠVENTASIS: Aleliuja, štai ką aš jums pasakysiu... Pasaulyje daug apgailėtinų parapijų ir jūsiškė gal tik kokia antra nuo sąrašo pabaigos... Daug suvargėlių kildino save iš lotynų turėdami tik plūgo rankeną kišenėje ir miglotą mekenimą apie pilis ir žilą senovę. Tačiau gyvenimas su jais tvarkėsi kitaip...
BOBUČIŲ CHORAS: Aleliuja, bylok!
ŠVENTASIS: Ale… liuja… Kada spauda pirmą kartą paminėjo jūsų parapiją – tai paminėjo šitaip: Bonifacijus, jūsų trenktas į galvą, nukeliavo į dangų. Vadinasi, lengvą turite ranką, kas ir gelbsti dabartės užjūrio gamyklose…
BOBUČIŲ CHORAS: Kalti esam. Parodyk, kur eiti.
ŠVENTASIS: Už beržo - į kairę. Ten tėvynė kaip kiaulė – ėda savo vaikus. Visi stovi nubraukę nuo makaulių kepures prieš Amebijų Sraigių, kuris ritmingai dalijasi į kairę ir dešinę. Leidžia savo ikrus į jam pažadėtus vandenis užkrėsdamas savimi viską. Tarsi taip ir turėtų būti. Tarsi visa tai tik jam ir buvo – pažadėta.

Amen.