Ašašai -1-

Jaučiu: proza neišbučiuos tikrovės,
Tingi, kad pasiėmusi į glėbį,
Pagarbintu supratimu.

Antai, kalnai aukšti.
Juose dar vis dievai gyvena,
Jei neveji jų iš širdies - šalin.
Bet sako - senai ją į lazdą maino.
Širdis nepakelia, o štai lazda...
Pavaikšto žingsniais, pabaksnoja kelią,
Gal manant net, kad bus lengviau numirt,
Kuomet toli toli, kažkur savy paklydęs,
Be atbudimo, be kelionės sugižti atgal.

Ant stalo popierius, gražiai pražilęs,
Vis laukia taško ir negali jo sulaukt.

O mylinti šalele, Ašašai,
Kiek čia bebūsiu - būsiu tavo.
Lengvi dabar mano keliai
Ir žingsniai it šešėliai
Saulei slepiantis neužsibūna.

Ant stalo popierius gražiai
Kaip baltas gulbinas į aketę įkritęs.
Atsimena kažką -
Ar tik ne savo gulbę?
Irgi, regis, buvusi balta...