Rašyk
Eilės (76996)
Fantastika (2252)
Esė (1533)
Proza (10756)
Vaikams (2619)
Slam (65)
English (1186)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 216 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







 „Niūri diena“, – pagalvojo Milda ir rankomis tvirčiau suspaudė automobilio vairą. Dulksna ir prieblandoje pro šalį plaukiančių žibintų srautas slopino. Ji įjungė radiją, surado klasikinės muzikos kūrinius transliuojančią stotį, pirštu spragtelėjo valytuvų  svirtelę. Prasiblaškiusi pastebėjo, jog pasiekė šiaurinį išvažiavimą iš miesto. Akies krašteliu žvilgtelėjo į laikrodį ir įsitikino iki susitikimo turinti pakankamai laiko. Pagarsino A. Vivaldžio „Audra jūroje“.
Užmiesčio tamsos šešėliuose iš už šalikelės medžių kur ne kur jaukios šilumos salelėmis šviečiantys trobesiai neleido pasijusti vieniša kelionėje. Sutemo. Kelias susiaurėjo, o jo ištikimieji sargybiniai glaudėsi arčiau vienas kito. Šviesos spingsulių nebesimatė. Norėdama pasprukti nuo atsiradusio nejaukumo, mergina spustelėjo greičio pedalą. Keli kilometrai su vėjeliu ir – kryžkelė. Ji pristabdė automobilį, palinko į priekį ir, įsitikinusi, jog kelio nuorodos lentoje sunkiai įskaitomas  vietovės pavadinimas sutampa su jai nurodytu, švelniu judesiu vairą pasuko kairėn. Plaukte įplaukė į tamsoje skendintį jai nepažįstamą miestelį. Užgesino variklį, nutildė radiją. Artėjo paskirto pasimatymo laikas. Tyliai atsidarė durelės, į automobilį įsiropštė Mantas.
– Labas, – burbtelėjo lediniu balsu.
– Sveikas, – ištarė Milda. Pasisuko ir, netikėtai pačiai sau, skruostu prigludo prie jo peties. – Ieškojau tavęs. Ieškojau... ir radau.
– Ar...? – nutęsė ir pakėlė galvą, stengdamasi tamsoje įžvelgti išsiilgtojo veidą. Laukė. Akimis klaidžiojo vos įžiūrimu mylimojo profiliu.
„Ištark, prašau, ištark...“, – maldavo mintyse. „Kalbėk.“
Tvyranti tyla augino nerimą.  
„Karšta, nebegaliu!“ – pajutusi bangomis užplūstančią tūžmastį, iššoko iš automobilio. Virpančia ranka iš lietpalčio kišenės išsitraukė cigarečių pakelį. Ilgokai panaršiusi, kitoje rado žiebtuvėlį. Paskubomis prisidegė įspraustą tarp lūpų cigaretę, keliskart giliai įtraukė.                               
– Velniop! –  riktelėjo, nuspriegdama nuorūką. Apėjo aplink automobilį, atplėšė dureles.
– Išlipk, – tarė griežtai. Mantas pakluso. Luktelėjo, akimis nulydėdamas tolstančius nuvažiuojančio automobilio žiburėlius. Atsiduso, ir pranyko sutemose...
Įsukusi į pagrindinį kelią, Milda sustabdė automobilį. Atbula ranka nubraukė riedančias ašaras. Sekundėlę atsikvėpė ir pajudėjo. Nebelijo. Išsigiedrinęs vakaras nakčiai dovanojo žėrinčių žvaigždžių skliautus.
Ji prigesusiu žvilgsniu stebėjo monotoniškai automobilio ratų ryjamą asfaltuotą kelią, retsykiais krūptelėdama nuo netikėtai stiklu nušnarenančių vėjo gūsio įsuktų medžių lapų. Nuskambėjo mobiliojo melodija. Milda atsilošė, mėgindama viena ranka nuo užpakalinės sėdynės pasiekti rankinę. Po kelių bandymų pavyko ją persimesti į priekį. Pasirausė, užčiuopė telefoną. Ištraukė ir spustelėjo mygtuką. Pasilenkusi nušvitusiame ekrane įžiūrėjo „gautas pranešimas“. Nuspaudė „atidaryti“ ir kilstelėjo galvą. 
...smūgis buvo stiprus.
Tebeaidėjo išgąsdintos  stirnos kanopų dunksėjimas. Tebešvietė į pakelės medį šonu įsirėžusio  automobilio žibintai. Į žolę nukritusio mobiliojo telefono ekrane mirkčiojo užstrigusi žinutė „Dovanok. Už kvailumą. Myliu tave. Grįžusi paskambink.“
Plačiai atmerktose stiklinėse akyse atsispindėjo nebylusis liudininkas-mėnuo.

********************************************************************************
 „Niūri diena“, – pagalvojo Milda ir rankomis tvirčiau suspaudė automobilio vairą. Dulksna ir prieblandoje pro šalį plaukiančių žibintų srautas slopino. Ji įjungė radiją, surado klasikinės muzikos kūrinius transliuojančią stotį, pirštu spragtelėjo valytuvų  svirtelę. Prasiblaškiusi pastebėjo, jog pasiekė šiaurinį išvažiavimą iš miesto. Akies krašteliu žvilgtelėjo į laikrodį ir įsitikino iki susitikimo turinti pakankamai laiko. Pagarsino A. Vivaldžio „Audra jūroje“.
Užmiesčio tamsos šešėliuose iš už šalikelės medžių kur ne kur jaukios šilumos salelėmis šviečiantys trobesiai neleido pasijusti vieniša kelionėje. Sutemo. Kelias susiaurėjo, o jo ištikimieji sargybiniai glaudėsi arčiau vienas kito. Šviesos spingsulių nebesimatė. Norėdama pasprukti nuo atsiradusio nejaukumo, mergina spustelėjo greičio pedalą. Keli kilometrai su vėjeliu ir – kryžkelė. Ji pristabdė automobilį, palinko į priekį ir, įsitikinusi, jog kelio nuorodos lentoje sunkiai įskaitomas  vietovės pavadinimas sutampa su jai nurodytu, švelniu judesiu vairą pasuko kairėn. Plaukte įplaukė į tamsoje skendintį jai nepažįstamą miestelį. Užgesino variklį, nutildė radiją. Artėjo paskirto pasimatymo laikas. Tyliai atsidarė durelės, į automobilį įsiropštė Mantas.
– Labas, – burbtelėjo lediniu balsu.
– Sveikas, – ištarė Milda. Pasisuko ir, netikėtai pačiai sau, skruostu prigludo prie jo peties. – Ieškojau tavęs. Ieškojau... ir radau.
– Žinau, Milduk. Dovanok. Už kvailumą, – ilgokai tylėjęs, virpėdamas iš jaudulio sušnabždėjo jis ir pirštų galiukais perbraukė jos plaukus. Milda pakėlė galvą, stengdamasi tamsoje įžvelgti išsiilgtojo veidą. Akimis klaidžiojo vos įžiūrimu mylimojo profiliu.
– Grįžti ?
– Aš vairuosiu. Apsikeiskime, – šyptelėjo Mantas.
Ji iššoko iš automobilio. Trinktelėjo durelės.
– Meile, mano nemarioji! – šūktelėjo. Apibėgo aplink automobilį ir rankomis apsivijo mylimojo kaklą. Apibėrė bučiniais jo veidą, atšlijo ir vėl prigludo.
– Važiuokime, – švelniai atitraukė ją nuo savęs Mantas.
Automobilis įsuko į pagrindinį kelią. Padėjusi galvą vaikinui ant peties, Milda blausiu žvilgsniu stebėjo monotoniškai automobilio ratų ryjamą asfaltuotą kelią, retsykiais krūptelėdama nuo netikėtai stiklu nušnarenančių vėjo gūsio įsuktų medžių lapų.
Jis sustabdė automobilį.
– Milda, aš taip tavęs ilgėjaus. Aš...
– Tšššš, Mantai, žiūrėk.
Šalikelėje sustingusi stovėjo stirna. Ūmai liuoktelėjo per automobilio žibintais nušviestą kelią ir pranyko sutemose.
– Myliu tave, – sukuždėjo Milda. Atbula ranka nusibraukė riedančias ašaras. Suėmė delnais jo galvą, pažvelgė plačiai atmerktomis akimis rudųjų gelmėn, ir apsvaigino bučiniu.
Nebelijo. Išsigiedrinęs vakaras nakčiai dovanojo žėrinčių žvaigždžių skliautus.

2011-10-10 15:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-03-26 16:25
Galakto akis
Na šis labiau už aną, nes...ne toks pasakiškas, yra šiokia tokia intriga, nors ir dirbtinoka. Gal ties ja reikėjo daugiau padirbėti..na, kad neatrodytų tokie vaikiški nuliniai pykčiai, kurių...suaugusių žmonių gyvenime nelabai ir bepasitaiko, nors jie ir jauni tokie, tie žmonės, bet, aišku, gal ir būna, ką aš žinau:D Bet derinuke su visais kitais tekste esančiais saldėsiais tai jau nebelabai realiai skamba, gaunasi per daug. Vien žo, gal tos išorinės meilės....ir dar tokios saldžios, truputį reikėtų mažiau, truputėlį užuominų į buvusį rimtą pyktį, barnį, o ne šiaip sau..na bent jau iš viso užuominų, nes dabar, kai tas taikymasis toks, tas merginos nuvažiavimas, tai atrodo, kad viskas dėl nieko ir dar tokio..saldaus nieko, kad truputį neberalu..na ir blebleble su plepleple, bet tas sugretinimas, tos dvi istorijos tikrai įdomu ir neblogai, o atlikus keletą kosmetinių operacijų būtų visai šaunus, stipraus ketverto kūrinukas...iki penketo autorė, manau, nelabai pataisytų:) Na žodžiu, šitam jau galiu duoti normalų trejetą, bet kadangi ir o su tačiau, anam jau daviau paskatinimui, o šitas tikrai stipresnis, tai belieka duoti ketvertą..:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-11-04 11:41
Lengvai
Oo, šitas man labai patinka - yra istorija (netgi dvi jos pusės), yra dialogai ir du veikėjai.
Rašot gražiai ir vaizdžiai, bet ką čia kartotis - ir pati tą puikiai žinot, bet antros dalies antra dalis man pasirodė kiek per saldoka, kita vertus gal tokies veikėjams pritinka tas saldumas labiau nei man?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-14 11:53
pilkė_
Pajausta, ką pasakyti, o ką nutylėti. Jau vien už tai antspauduoju letena. mew.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-13 18:40
kitaip
Ir aš pabuvau, tame tamsoje skendinčiame, jai, nepažįstamame miestelyje :). Įdomiai ir gan įmantriai papasakota.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-12 16:54
andriukas22
Labai gražus
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-11 17:44
Aurimaz
Labai jau moteriškai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-11 17:34
Šmadrija
Miauuuuuu...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-11 10:10
augaviskas
1-3-5 sakinių pakartojimas dar visiškai pateisinamas (vieta su „Nebelijo...“), bet dabar jų pakartota daugokai – kai kuriems skaitytojams gali kilti pagunda ieškoti skirtumų, ir nustebti... ilgai neradus. Nesakau, kad reikia perrašyti visiškai, bet niuansuotai nežymiai kažką pakeisti būtų gerai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-10 21:25
BAIBA
pats tekstas be įprastų perdėtų išdailinimų ir puošybų skaitosi smagiau:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-10-10 20:45
BAIBA
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą