Stirna

 „Niūri diena“, – pagalvojo Milda ir rankomis tvirčiau suspaudė automobilio vairą. Dulksna ir prieblandoje pro šalį plaukiančių žibintų srautas slopino. Ji įjungė radiją, surado klasikinės muzikos kūrinius transliuojančią stotį, pirštu spragtelėjo valytuvų  svirtelę. Prasiblaškiusi pastebėjo, jog pasiekė šiaurinį išvažiavimą iš miesto. Akies krašteliu žvilgtelėjo į laikrodį ir įsitikino iki susitikimo turinti pakankamai laiko. Pagarsino A. Vivaldžio „Audra jūroje“.
Užmiesčio tamsos šešėliuose iš už šalikelės medžių kur ne kur jaukios šilumos salelėmis šviečiantys trobesiai neleido pasijusti vieniša kelionėje. Sutemo. Kelias susiaurėjo, o jo ištikimieji sargybiniai glaudėsi arčiau vienas kito. Šviesos spingsulių nebesimatė. Norėdama pasprukti nuo atsiradusio nejaukumo, mergina spustelėjo greičio pedalą. Keli kilometrai su vėjeliu ir – kryžkelė. Ji pristabdė automobilį, palinko į priekį ir, įsitikinusi, jog kelio nuorodos lentoje sunkiai įskaitomas  vietovės pavadinimas sutampa su jai nurodytu, švelniu judesiu vairą pasuko kairėn. Plaukte įplaukė į tamsoje skendintį jai nepažįstamą miestelį. Užgesino variklį, nutildė radiją. Artėjo paskirto pasimatymo laikas. Tyliai atsidarė durelės, į automobilį įsiropštė Mantas.
– Labas, – burbtelėjo lediniu balsu.
– Sveikas, – ištarė Milda. Pasisuko ir, netikėtai pačiai sau, skruostu prigludo prie jo peties. – Ieškojau tavęs. Ieškojau... ir radau.
– Ar...? – nutęsė ir pakėlė galvą, stengdamasi tamsoje įžvelgti išsiilgtojo veidą. Laukė. Akimis klaidžiojo vos įžiūrimu mylimojo profiliu.
„Ištark, prašau, ištark...“, – maldavo mintyse. „Kalbėk.“
Tvyranti tyla augino nerimą.  
„Karšta, nebegaliu!“ – pajutusi bangomis užplūstančią tūžmastį, iššoko iš automobilio. Virpančia ranka iš lietpalčio kišenės išsitraukė cigarečių pakelį. Ilgokai panaršiusi, kitoje rado žiebtuvėlį. Paskubomis prisidegė įspraustą tarp lūpų cigaretę, keliskart giliai įtraukė.                               
– Velniop! –  riktelėjo, nuspriegdama nuorūką. Apėjo aplink automobilį, atplėšė dureles.
– Išlipk, – tarė griežtai. Mantas pakluso. Luktelėjo, akimis nulydėdamas tolstančius nuvažiuojančio automobilio žiburėlius. Atsiduso, ir pranyko sutemose...
Įsukusi į pagrindinį kelią, Milda sustabdė automobilį. Atbula ranka nubraukė riedančias ašaras. Sekundėlę atsikvėpė ir pajudėjo. Nebelijo. Išsigiedrinęs vakaras nakčiai dovanojo žėrinčių žvaigždžių skliautus.
Ji prigesusiu žvilgsniu stebėjo monotoniškai automobilio ratų ryjamą asfaltuotą kelią, retsykiais krūptelėdama nuo netikėtai stiklu nušnarenančių vėjo gūsio įsuktų medžių lapų. Nuskambėjo mobiliojo melodija. Milda atsilošė, mėgindama viena ranka nuo užpakalinės sėdynės pasiekti rankinę. Po kelių bandymų pavyko ją persimesti į priekį. Pasirausė, užčiuopė telefoną. Ištraukė ir spustelėjo mygtuką. Pasilenkusi nušvitusiame ekrane įžiūrėjo „gautas pranešimas“. Nuspaudė „atidaryti“ ir kilstelėjo galvą. 
...smūgis buvo stiprus.
Tebeaidėjo išgąsdintos  stirnos kanopų dunksėjimas. Tebešvietė į pakelės medį šonu įsirėžusio  automobilio žibintai. Į žolę nukritusio mobiliojo telefono ekrane mirkčiojo užstrigusi žinutė „Dovanok. Už kvailumą. Myliu tave. Grįžusi paskambink.“
Plačiai atmerktose stiklinėse akyse atsispindėjo nebylusis liudininkas-mėnuo.

********************************************************************************
 „Niūri diena“, – pagalvojo Milda ir rankomis tvirčiau suspaudė automobilio vairą. Dulksna ir prieblandoje pro šalį plaukiančių žibintų srautas slopino. Ji įjungė radiją, surado klasikinės muzikos kūrinius transliuojančią stotį, pirštu spragtelėjo valytuvų  svirtelę. Prasiblaškiusi pastebėjo, jog pasiekė šiaurinį išvažiavimą iš miesto. Akies krašteliu žvilgtelėjo į laikrodį ir įsitikino iki susitikimo turinti pakankamai laiko. Pagarsino A. Vivaldžio „Audra jūroje“.
Užmiesčio tamsos šešėliuose iš už šalikelės medžių kur ne kur jaukios šilumos salelėmis šviečiantys trobesiai neleido pasijusti vieniša kelionėje. Sutemo. Kelias susiaurėjo, o jo ištikimieji sargybiniai glaudėsi arčiau vienas kito. Šviesos spingsulių nebesimatė. Norėdama pasprukti nuo atsiradusio nejaukumo, mergina spustelėjo greičio pedalą. Keli kilometrai su vėjeliu ir – kryžkelė. Ji pristabdė automobilį, palinko į priekį ir, įsitikinusi, jog kelio nuorodos lentoje sunkiai įskaitomas  vietovės pavadinimas sutampa su jai nurodytu, švelniu judesiu vairą pasuko kairėn. Plaukte įplaukė į tamsoje skendintį jai nepažįstamą miestelį. Užgesino variklį, nutildė radiją. Artėjo paskirto pasimatymo laikas. Tyliai atsidarė durelės, į automobilį įsiropštė Mantas.
– Labas, – burbtelėjo lediniu balsu.
– Sveikas, – ištarė Milda. Pasisuko ir, netikėtai pačiai sau, skruostu prigludo prie jo peties. – Ieškojau tavęs. Ieškojau... ir radau.
– Žinau, Milduk. Dovanok. Už kvailumą, – ilgokai tylėjęs, virpėdamas iš jaudulio sušnabždėjo jis ir pirštų galiukais perbraukė jos plaukus. Milda pakėlė galvą, stengdamasi tamsoje įžvelgti išsiilgtojo veidą. Akimis klaidžiojo vos įžiūrimu mylimojo profiliu.
– Grįžti ?
– Aš vairuosiu. Apsikeiskime, – šyptelėjo Mantas.
Ji iššoko iš automobilio. Trinktelėjo durelės.
– Meile, mano nemarioji! – šūktelėjo. Apibėgo aplink automobilį ir rankomis apsivijo mylimojo kaklą. Apibėrė bučiniais jo veidą, atšlijo ir vėl prigludo.
– Važiuokime, – švelniai atitraukė ją nuo savęs Mantas.
Automobilis įsuko į pagrindinį kelią. Padėjusi galvą vaikinui ant peties, Milda blausiu žvilgsniu stebėjo monotoniškai automobilio ratų ryjamą asfaltuotą kelią, retsykiais krūptelėdama nuo netikėtai stiklu nušnarenančių vėjo gūsio įsuktų medžių lapų.
Jis sustabdė automobilį.
– Milda, aš taip tavęs ilgėjaus. Aš...
– Tšššš, Mantai, žiūrėk.
Šalikelėje sustingusi stovėjo stirna. Ūmai liuoktelėjo per automobilio žibintais nušviestą kelią ir pranyko sutemose.
– Myliu tave, – sukuždėjo Milda. Atbula ranka nusibraukė riedančias ašaras. Suėmė delnais jo galvą, pažvelgė plačiai atmerktomis akimis rudųjų gelmėn, ir apsvaigino bučiniu.
Nebelijo. Išsigiedrinęs vakaras nakčiai dovanojo žėrinčių žvaigždžių skliautus.