Čirkšimas, čirkšima,pripelysimas,sudrumsdavusi

Autobusas gašliai trūkčioja-ūkčioja. Amžius daro savo. Tušinukas šokinėja nuo eilutės lig kitos. Prakeiktas ūsuotas vairuotojas. O gal ir amžius daro savo-alaus šiandien nebuvo per maža. Lietaus lašai (taip ir noris pasakyt-kaip močkrušiai) drebiasi snukiu į asfaltą, buriasi į gaujas, kuria balas, balos tvinsta sulig gatve, autobusas jau panašesnis į baržą, pavadintą kokio nors Titaniko pusbrolio vardu. Šviesuliai, žiburiai, tvinksi lempos tuo pačiu kaip ir eismas pulsu. Lauke dargana, vėjuota. Oras tiesiog idealus. Idealus aplankyti tave. Radijas paskelbė, kad už patinkančius atlikėjus galima balsuoti www. lietus. fm... Iš kur jis sužinojo, kad aš važiuoju per lietų??? Ir jei jau taip viską žino, kaip nesupranta, kad nėra ten už ką toj radijo stoty balsuoti. Kvailys. Visažinis kvailys. O aš pasiilgau tavęs. Idealios tamsos ir pakrantės žiburių kontrastais akį norom nenorom patraukia Nemunas. Graudu žiūrėt. Graudu, nes šiuolaikiniai dainiai taip ir nesugebėjo apdainuoti Kauno hidroelektrinės! Aš artėju link tavęs. Mažais vabaliniais žingsniais, kuriuos žengia silpnaregis senas autobusas. Beje su labai gera šildymo sistema. Besisukant jo guminiams batams. Degalinė pilna degių skysčių ir (deg) alaus svetingai priima visus keliaujančius pakeliui. Grynais ar kortele? Reflektoriai primena, kad mane gan ganėtinai senokai troškina, akyse vaidenasi šalto alaus skardinė. O čia iš tiesų šalta. Ir visai nesvarbu, kad šildymo sistema puikiai veikia. Vairuotojui tai tikrai, jau matau, kaip jis šypsosi pro savo ūselius ir mato savo žmoną laukiančią namie: „Tadžik, szaltzibarsziai atszalo. V ledu. „ Gal šilta ir kitiems, nežinau, bet mane ima drebulys. Stumbrai, šernai, stirnos, taurai. Kur jūsų kailiai??? (Nekenčiu trijų iš eilės klaustukų, bet nemoku rėkt raidėm). Kas išaudė visus taurus ir stumbrus? Ar turėjot medžiotojo bilietą? Su mielu noru pats kokį vieną nusišaučiau, nudiręs kailį apsivilkčiau, mėsieną vakarienei pateikčiau. O mes važiuojam. Gal 20-30 nepažįstamų žmonių. Bet mes tokie artimi. Štai, mano kaimynas jau pradėjo knarkti, lyg gulėtų su manim lovoj, o aš būčiau jo sugyventinė. Įdomu, ką tu veiki? Niekada nepamiršiu strazdanoto veido ir į kitus žiūrėsiu įtariai, lyg per kaukių vakarėlį ieškodamas pažįstamo. Jis gražus. Tavo veidas, tikrai. Kiek daug senų namų su naujais langais. Pagalvoju jei man, pagyvenusiam, įstatytų paauglio akis. Kažkaip būtų nejauku. Kažin ar jauku namams su svetimom akim? Tu parašyk man šokį lietuje. Mes didinam greitį. Iki kokių 45 km/val. Įspūdinga. Per lėtai, per lėtai. Kaip pagalvoji, tai aš keistai galvoju. Bet aš pripratau prie savo minčių kaip prie savo suknelių, kurių nenešioju, nes neturiu. O atstumas iki tavęs tiesiogiai proporcingas laikui, kurio mes nepraleidžiame kartu. Tu kartais bėgi per lėtai. Per lėtai, kad tave suprasčiau. Jei būtum šalia-truputį įkasčiau. Tai buvo seniai. Dabar noriu tiesiog pamatyti... Pasidaro visiškai tamsu. Tie prakeikti ūsuoti vairuotojai visada įjungia šviesą kai troškimo pasislėpti tamsoje masė būna kelis kart didesnė už pačios tamsos masę, o išjungia... Žodžiu irgi ne į temą. Kaip vadinasi procesas, kai plaučiai reikalauja dūmų? Difuzija? Nė velnio. Filologu tapęs biologu neužderėsi. Nebent mėsininku. Nė velnio nematau ką rašyt, tamsu. Tuoj pradėsiu rašyt chazarų abėcėlės raidėm. Beje, kalbant apie chazarus, atsiminiau ir princesę Ateh. Pagalvojau šaunu būtų parašyti tokias eiles tai, kurios kažkada neapkęsiu:

Kaip princesė Ateh, apgauta ir belytė.
Arba kaip Kunčino Tūla.
Turiu gerą naujieną, pigioji lėlyte.
Pavadinsiu tave Varėna, ne Ūla.

Galėsi tekėti atgal į Gardino sritį.

Na, bet čia, savaime aišku, vėlesniems kartams ir turbūt ne tau, nes kaip ir sakiau, juk tavęs pasiilgau. Artėji, nors nematau, bet jaučiu. Kaip ir visada. Banali sąvoka banalybė, pasakyčiau, kad tu manoj širdy kaip kompasas ir kelią visada surasiu, bet kita vertus... (Nekenčiu daugtaškių, bet nemoku tylėti raidėm). Tais žodžiais, kuriuos žinai, nemokėčiau tau paaiškinti, o tų, kurių neturi savam žodyne, vis tiek juk nesuprasi. Tušinukas lyg susimokęs su ranka ir autobuso vairuotoju ignoruoja eilučių ribas. rytoj nenueisiu į paskaitas, nenueisiu niekur, nes artėju ten, kur ir turiu būti. Bet nėra tragedijų šitais metais, kaip pasakytų Garšva. Spingsulė. Čirkšimas, čirkšima, pripelysimas, sudrumsdavusi. Bereikšmiai žodžiai. Kažin ar sintagminiai žodžių santykiai miega su paradigminiais? Jei taip, manau nieko gero. Arba šąla, bąla. Nieko ypatingo, o turi nosinę! Kodėl nosinės neturi lyja? Arba aš? Ir kodėl tau nepatinka tavo strazdanos? Po velnių, čia gi privilegija, kaip ir žodžiui turėti nosinę. Tu esi tobula. Man. Ramuma. Kvailuma. Vienuma. Tamsa. Reikia bijoti ne tamsos, o to, kas slepiasi joje. Absurdas. Reikia nebijoti nieko. Dar didesnis absurdas... Mus skiria tik keli milimetrai. Už minutės-kartu. Turbūt apsikabinę. Kur mane veža šitas autobusas? Į laimę ar į jos kapines? Nėra tragedijų šituose metuose. Autobuso kanopa baksteli į stulpelį. Keleivis nr. 25 išlipa į ten, kur buvo. Pakvimpa praeities anoreksija, nes mūsų praeitis tikrai nenorėjo valgyti. Jei būtų norėjusi, aš, išlipęs apgirtęs iš autobuso, kurį vairuoja ūsuotas senolis, o šalia knarkia mano kelių valandų sugyventinė, netraukčiau į priešingą pusę, kur miega tai, ką lietus metai į metus vis daugiau nuskalauja. Neradęs nusišauti stumbro, nusišaunu cigaretę, nusiperku tauro (alaus). Kiekvieną dantį burnoj jaučiu lyg atskirą raidę. Knygos, žodžiai. Predikatas. Paradigma. Šąla. Bąla. Nereikšmingi žodžiai. O su nosinėm.

Visi mes esame medžiai.
Tik užkasti į savo šešėlį.