Neištarsiu tau sudie

Žaibas dar sykį perskrodžia dangų. Virš alėjos, drebindamas vitrinų langus, nugriaudžia perkūnas ir, viskas ... nuščiūva. Rimsta vėjas, praeiviai tingokai lenda iš slėptuvių. Baugščiai vieną kitą spindulėlį pro dar neišsisklaidžiusius debesis kyšteli saulė.
          Akvilia dešine ranka lengvai sūpuoja melsvas basutes. Šilto asfalto paviršiuje telkšančiomis balutėmis šlepsena jos basos kojos. Pėdos aplimpa vėjo išblaškytomis šlapiomis kaštonų žiedlapių liepsnelėmis. Permirkusi lietuje suknutė įkyriai glunda prie stamantraus, it nutekinto kūno. Jauna moteris kilsteli ranką ir grakščiai pirštais nubraukia prilipusias prie kaktos sruogas. Prieš akis išnyra besišypsantis geraširdiškas gydytojos veidas. Akvilia prisimena jos džiugų „sveikinu“, tuomet krimsteli sau lūpą ir nurausta.  Skaudžiais kirčiais į smilkinius ima tvinkčioti mylimojo „tai ką, nemoki skaičiuoti? “. Ji sustoja,  pasirausia spalvingoje mažytėje rankinėje ir ištraukia kažką, stipriai suspaustą delne. Pakelia prieš akis ir ... atgniaužia. „Aš neištarsiu Tau sudie... “ - taria jam, žiūrėdama į tamsiai rudą pernykštį kaštoną. Palengvėja...
          Kavinės padavėjas išneša staliuką į lauko terasą. Ji šiek tiek palaukia, kada žvitrus darbuotojas išneš ir kėdes, prisėda ant vienos jų kraštelio, apsiauna. Įeina į jaukiu interjeru garsėjančią užeigą. Pasitempusi priartėja prie veidrodžio, išsitraukia  tušą, šepetėliu brūkšteli aukštyn blakstienas ir, įbestu į save žalsvųjų žvilgsniu, abiejų paklausia “na, žiedeli, gyvensim toliau? “. Išspaudžia sau liūdną šypseną ir, krestelėjusi poilges garbanas, išeina į gyvybingą, gaivia žaluma alsuojančią alėją.