Vilytė – intrigantė

Vilytei Kazlas patiko kaip žmogus, bet ne  kaip vyras. Ji dar nežinojo ar Kazlas jai patinka kaip vyras ar šalia Kazlo turi būti tikras vyras.
Gal ji suklydo, įsiveldama į meilės romaną su Stasiuku?
Tai žino tik erelis Džiugas.
Vilytė, pasitelkusi visą savo vėlyvojo amžiaus moterišką žavesį, vilioja jauną Stasiuką į pavasariu kvepiantį mišką, ten paslaptingai priglunda prie ausies ir sako:
-          Stasiukas, noriu duonos, lašinių ir ... svogūnų.
Juokais pasakė, bet Stasiukas patikėjo.
Jaunas, gyvenimo nesugadintas žmogus vardu Stasiukas žiūrėjo į dangų ir prašė Devų nieko daugiau tik to ko jaunimui labiausiai reikia: duonos, lašinių ir svogūnų.
O Vilytės net pėdos ataušo. Kur veda žavios moters keliai? Ar ne tik ten, kur čaižiai švilpauja botagai ir vyrai atvirai priima likimo smūgius?   Tai bent pasakiau... “ likimo smūgiai“.
Alkoje Žynys plakė kniupščiai gulintį Kazlą su kankorėžio skersmens odiniu botagu.
-          Tau, Kazlai, reikia daugiau svogūnų valgyti.. toks išblyškęs tu man, - pasakė Žynys, žiebdamas Kazlui botagu.
-          Aš išblyškęs?.. kur tu matai, kad aš išblyškęs? – pašoko Kazlas.
-          Pažiūrėk į savo rankas.. susiraukšlėję pirštai.. o apie nagus aš  iš viso nekalbu, - švystelėjo botagu Žynys.
Visą jų pokalbį girdėjo Vilytė, sodindama gėles Alkoje. Ji protingai primerkė akis.
Iš už akmens į Vilytę žiūri Stasiukas.
Vilytė labai supyksta ir bėga.
Stasiukas vejasi ir staiga išgirsta cypimą.
Tuo metu erelis Džiugas išgirsta cypiant   pelei Akmenytei, kurios visas keturias letenas užmynė Stasiukas. Erelis, nieko nelaukdamas iš auktai krenta, bet pelė sprunka, o sparnu Džiugas paliečia tą jauną, gyvenimo nesugadintą Stasiuką, kuris krisdamas trijose vietose nusilaužė kojos blauzdikaulį ir šlaunikaulį. Erelis tiesiog išgazdina pamaldųjį Stasiuką, kuris nuo tos akimirkos tapo luošas visam ilgam gyvenimui.
Nieko aplink nerėgėdamas Kazlas bėgo namo. Jo akys prisipildė skausmo ašarų, bet nė viena nenukrito į kelio dulkes.
Besislapstydama už galingų medžių Vilytė bėgo paskui niekaip nepravirkstantį Kazlą.
Jai į kojas bando kabintis luošas Stasiukas, bet mergina sėkmingai apgina savo garbę.
Sugrįžta rūškanas Kazlas namo, įsiknisa į šieną ir bando  užmigti. Tik jam nesimiega.
Didelis erelis sklando virš užmigti negalinčio Kazlo ir niekaip apš... negali.
Čia grubu, jeigu tu taip pagalvojai. Eik tu, gamtos žinove. Aš tai pagalvojau, kad uždengė saulę. Liūdnas Kazlo veidas šešėlyje tapo nevaldomai ružavas.
Vilytė visada buvo pasiruošusi tekėti, bet vyrams taip neatrodė. Būdavo pakalbėdavo, už plaukų palaikydavo, o po to kažkur išeidavo, jodavo į karus ir žūdavo. Visi.
Viena labai sena žynė jai patarė: griebk, kas po ranka – tokia tavo dalia.
Vyrus gazdino Vilytės kojos, rankos, o ypač krūtinės ląsta. Taip, tai buvo krūtinės ląsta. Natūrali. Kai keletas vyrų, vos tik pamatę krūtinės ląstą  -  pabėgo -  Vilytė tapo atsargi, kaip katė, todėl paskui Kazlą bėgo paslapčia.
Žinoma, Kazlas suprato, kad reikia paklausyti Žynio ir kuo greičiau pradėti valgyti kuo daugiau maistingų svogūnų. Apžiūrėjo visus pakampius ir visus laukus – nėra svogūnų.
Štai kodėl jis toks išblyškęs – jis seniai nesodina svogūnų, todėl jis neteko viso savo patrauklumo, tapo išblyškęs ir kas žino, gal būt, diena ant dienos prie jo sėlina mirtis.
Luošas Stasiukas brenda per upę, o Erelis Džiugas staigiai krenta žemyn ir pagriebia Staskos kailinę kepurę. Dar jam negana. Likimas.
Vilytė stovi stipriai įsikibusi į apystorį beržą ir stebi Kazlo ryžtingą apsisprendimą. Kokie gražūs vyrai, kada jie apsisprendžia, pagalvojo Vilytė. Tai buvo pirmas kartas, kada ji matė be apsisprendžiantį vyrą. Tai buvo šimtas pirmasis vyras, kurį jį norėjo suvilioti.
 Kazlas apsisprendžia išsiparduoti -  bet svogūnų lauką pasodinti.
Kazlas ilgai svarsto: ar pačiam į vergiją pasiduoti ir taip uždirbti bent keletą galvučių svogūnų, ar eiti plėšikauti ir svogūnų galvutes nurėžti kokiam pirkliui?
Praskrenda Erelis Džiugas. Plasnoja plačiausias sparnais. (Kažkodėl be Stasiuko kepurės.)
Kazlas turėjo baltą aviną vardu Riebusis Džiugas, kurį nutarė išsikeisti į didelį svogūnų lauką. Kitos išeities nebuvo. Vardan šviesaus veido reikia aukoti kvailą aviną. Kazlas apsisprendžia.
 Tai mato erelis Džiugas.
Kas turi tokį didelį svogūnų lauką, kuris būtų vertas Kazlo avino?
Sunku pasakyti.
Kazlas apeina visas apylinkes, bet nieko neranda.
Iš dangaus jį stebi  žvitri erelio Džiugo akis. (Kur erelis dėjo Stasiuko kepurę?).
Kazlas keliauja į kitą didelį ir platų slėnį, kur, kaip sako bekepuris Stasiukas, galima ne tik svogūnų, bet ir kitų daržovių rasti.
-          Kam tau tiek svogūnų? – klausia  beždžionėmis prekiaujantis ožkabarzdis prekeivis Babaliauskas, tokių smalsuolių knibždėt knibžda kiekviename kelyje.
-          Žyniai, - pasakė Kazlas, o tai buvo kaip burtažodis: jeigu žyniai pasakė – tai šventa.
Beždžionių prekeivis kviečia visas savo beždžiones ir  skuba į slėnį pranešti svarbią naujieną: ateina Kazlas svogūnų pirkti.  
Erelis kyla vis aukštyn ir žvelgia į pasaulį  iš nepasiekiamų nei Kazlui nei Vilytei aukštumų. Tik Vilytė savo skvarbiomis akimis  pastebi, kad erelis giliai pažastyje  turi Stasiuko kepurę.
Kazlas galvojo, kad ateitis puiki. Viską lemia svogūnų kiekis.
 Jis šypsosi laukams ir kloniams, upėms ir kalvoms, mergom  ir  beždžionėm, kurios suka ratus ir rodo sėkmės ženklus.  
Metai turės būti svogūningi.
Keliu, vedančiu į svogūnų slėnį, pralekia vežimas, traukiamas beždžionių, o vežime sėdi apsikabinę: luošas Stasiukas ir Babaliauskas, tas ožkabarzdis beždžionių žinovas. O kas gi ten ragais turtingas? Tai Kazlo avinas Riebusis Džiugas, kurį slapta pavogė šelmis Babaliauskas.
Pirmyn į svogūnų slėnį, mielieji draugai.
Besekdama dangumi skrendantį erelį ir Stasiuko kepurę, Vilytė priėjo bedugnę.
Gili bedugnė  po moters kojomis.
Žingsnis - ir tu išeini į amžinybę.
 Niekas nerūpi. Nėra nei gražaus nei negražaus pasaulio.
Ženg ir tavo akyse išliks tik Erelio Džiugo sparnas.
Ko nori tas erelis?
Jis neša tave, brangioji Vilyte, tolyn į kitą slėnį, kur Kazlas jau greitai sodins svogūnus.