Mes sėdėjom prie laužo, laukdami, kol prireiks,
Kol pamojus ranka, pasakys, kad jau laikas.
Kol pavirsime kalviais, žiniuoniais, pirkliais
Ir išgirsime tariant, jog sielas atkeikia.
Mes sėdėjom per naktį, laukdami, kol išauš,
Kol vaikus pamaitins mūsų alkstančios žmonos.
Kol suklupę ant kelių mes tyliai maldausim lietaus,
Bet išgirsim, kad Dievas mums siunčia bubonus.
Mes sėdėjom prie durų, laukdami, kol pašauks,
Kol parodys pirštu į kiekvieną nykus prakeikimas,
Kol kažkas besijuokdamas ten iš viršaus,
Dar ištars: p a ž i ū r ė k i t, k a i p ž e m ė n u r i m o .
Gerai :)Duodu 4,5, bet leidžia paspaust tik penkis (arba nemoku palikt su kableliu) :D Išties man patiko tekstas, o 0,5 balo norėjau nusukt vien dėl to, kad nebūtų per gerai.
tekstas net turi savo energetiką, nors ir nėra kažkokios centrinės eilutės, į kurią galimėtų sutelkt visą prasmę, tokio taiklaus apibendrinimo pritrūko
žinoma, eilėraštis nėra toks, kurį norisi skaityt antrą, penktą ir šešioliktą kartą, nėra toks, kurį įsimenam po pirmo karto, tačiau autorius bent turi savo žodyną (skaitom kitus tekstus), užtenka poetinių klijų vyksmui suklijuoti, tekstas skambus, yra turinys, yra prasmė, nebabalu.